Žmonės prisimena trijų tankistų kapą
Teigiama, jog senas palinkęs kryžius Gulbių kaime liudija trijų vokiečių karių žūties vietą, nors jis stovi nuo senesnių laikų
„Vilniškiai giriasi suradę vieną vokiečio karininko kapą, o aš žinau, kur yra palaidoti trys“, - užėjęs į „Šilalės artojo“ redakciją, pranešė laukuviškis Romualdas Kraftas.
R. Kraftas užaugo Vabalų kaime, šalia Laukuvos, o gretimame Gulbių kaime buvęs palaidotų vokiečių kareivių kapas. Vėliau jis sulygintas su žeme, bet Romualdas tikino galįs parodyti, kur ta vieta.
Kalvoti laukai šalia Laukuvos - Varnių kelio. Ten, kur buvęs kažkoks upelis, dabar yra melioracijos griovys. R. Kraftas prisimena, kad čia dar ėjo keliukas į Račkauskų sodybą. Kaip tik prie to keliuko ir buvęs kareivių kapas, prie jo augę keturi beržai. Dabar nei keliuko, nei kapo, nei tų beržų nebėra, bet R. Kraftas tvirtina žinąs tą vietą.
„Štai čia. Kai grįžau iš kariuomenės 1973 metais, čia dar augo keturi beržai. Žmonės juos buvo pasodinę specialiai prie kapo - keturiuose kampuose po medį. Kapas buvo prižiūrimas, ant jo augdavo gėlės. Netoli gyveno Bartkai - man atrodo, jie ir pasirūpindavo. Beržus, jau didelius, nukirto vėliau, atseit dėl melioracijos. Niekas nenorėjo imtis tokio darbo, tai darbų vykdytojas surado vieną tokį, kuris su draugais už litrą degtinės medžius nupjovė. Darbavosi naktį, bet vis tiek kažkas iš kaimynų matė. Taigi beržai buvo nurėžti, kelmai tikriausiai išrauti, o kapas sulygintas su žeme. Tačiau, labai norint, jį būtų galima rasti. Juk vietą žinau“, - teigia R. Kraftas.
Tie vokiečiai čia ir žuvo, kur palaidoti? Pasirodo, ne!
„Jie žuvo toliau, kur stovi kryžius. Kiek žinau, ten kryžius stovėjęs nuo senesnių laikų, dar iki vokiečių tankistų žuvimo. O karui baigiantis, kai vokiečiai traukėsi, vieną rytą kaimo žmonės prie kryžiaus rado pamuštą vokiečių tanką, prie jo - du apdegusius tankistus. Dar vienas kariškio lavonas gulėjo prie griovio. Kaimo vyrai žuvusiuosius palaidojo, pasodino berželius, o mergaitės sodindavo gėlių. Iš tų žuvusiųjų vienas tikriausiai buvo lietuvis, nes žmonės rado lietuvių kalba rašytų laiškų, jie buvo adresuoti kažkokiam Čiužai. Kiti laiškai rašyti vokiškai“, - sako R. Kraftas.
R. Kraftas yra gimęs gerokai po karo! Iš kur jis viską žino taip tiksliai?
„Apie tai žmonės šnekėdavo. Be to, man viską labai tiksliai papasakojo viena iš to Bartkaus dukterų. Kaip sakiau, Bartkai gyveno netoli nuo čia. Vieną sykį aš jiems taisiau elektrinį piemenį, o tada pas juos atvažiavo dukra iš Mažeikių. Dabar jos pavardė Ona Butkienė. Ji man ir papasakojo, o paskui dar ir smulkiai ant sąsiuvinio lapo užrašė visą istoriją. Sako, tu pagal pavardę esi vokietis, tai tau priklauso rūpintis ir saugoti atminimą. Na, mano senelis tikrai buvo vokietis. Aš ir dabar kažkur tarp dokumentų laikau O. Butkienės užrašus“, - tikina R. Kraftas.
Paieškojęs spintoje, jis tarp kitų dokumentų rado ranka prirašytą sąsiuvinio lapą. Tiesa, tas lapas be jokio parašo, bet savininkas liudija, kad tai ir esantys O. Butkienės prisiminimai. Juose rašoma:
„Į Laukuvos seniūnijos Gulbių kaimą tarybinė armija grįžo 1944 m. spalio 4 d. Rytą prie kryžiaus stovėjo sveiki du vokiečių dideli tankai. Jonas Bartkus pirmasis atėjo prie tankų. Viename tanke buvo apdegę (gerokai) du vokiečių kariškiai. Po (kelių?) dienų tuos 2 kariškius, dar vieną, rastą prie griovio, palaidojo ant skardžio prie kelio, ėjusio į Stepono Gerybos ir Juozo Račkausko sodybą. Palaidojo kariškius Aleksas Šetkus, Jonas Bartkus ir Stasys Straukas.
Prie kapo tie patys vyrai pasodino 4 berželius, kaimo mergaitės kapą puošdavo. Buvo pastatytas medinis kryželis“.
Kartu su žuvusiaisiais esą buvo rasta laiškų. Jie neišliko, tačiau O. Butkienė prisimena, kokiomis kalbomis jie rašyti:
„Apie tankus mėtėsi laiškai, keli buvo parašyti lietuviškai, adresuoti Juozui Čiužai. Kiti rašyti vokiškai, gal dar ir kitom kalbom“, - rašoma O. Butkienės prisiminimuose.
Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.
Iš Gulbių kilusios mažeikiškės O. Bartkutės - Butkienės rašytų prisiminimų faksimilė