Teisėjo dešinioji ranka - posėdžio sekretorė

Šios moterys lyg teismo vizitinė kortelė – pirmo­sios pa­sitinka į posėdį atvykusius dalyvius, atsiliepia į skambučius jei kas nors jais aršiai atakuoja teisė­jus. Šilalės rajono apylinkės teisme dirbančių po­sėdžių sekretorių kasdienybė – nematoma, tačiau itin svarbi.

Būtent jos pasitinka, vos įžengus į teismo koridorius: paprašo prisistatyti, parody­ti asmens dokumentus, užrašinėja kiekvieno teismo da­­lyvio pasisakymus posėdžio metu, galiausiai parodo, kur reikia pasirašyti priesaikos lape. Šilalės rajono apylinkės teisme dirba trys sekretorės – po vieną kiekvie­nam teisėjui. Visos – Virginija Makarienė, Rima Ja­šins­kienė bei Irena Dambrauskienė – čia jau daugiau nei po 20 metų. Ir nors prisipažįsta mačiusios nesu­skaičiuojamą daugybę teismo posėdžių ir atvirai teigia niekuo nebesistebinčios, visgi įsikalbėjus paaiškėja, jog netikėtų vingių bylose pasitaiko ir jų akims. Savo patirtimi moterys sutiko pasidalinti su „Šilalės artojo“ skaitytojais.

Darbo daugiau, nei atrodo 

Kad šių trijų moterų darbas yra svarbus, turbūt niekas nesuabejos. Tačiau didžioji jo dalis statistiniam teismo lankytojui lieka nematoma. Sekretorės ne tik tikrina atvykusiųjų į šią įstaigą dokumentus, paduoda priesaikos lapus pasirašyti, bet ir užrašo kalbančiųjų parodymus protokolui, o vėliau pasirūpina, jog kiekvienas dokumentas laiku pasiektų reikalingą adresatą – laikas šiose pareigose itin svarbus.

„Svarbus kiek­vienas žingsnis: nuo bylos suruošimo, jos eigos sekimo, atidavimo į raštinę ir taip toliau. Kiekvienas menkiausias darbelis yra labai atsakingas, ir dar terminai nustatyti, ką iki kada būtina padaryti. Nėra darbo, kurį galėtumei pamiršti – užmaršumas gali brangiai atsieiti. Žinoma, padarome klaidų, būna, jog pamirštame, tačiau klaidas reikia nedelsiant taisyti.

Pasitaiko tokių protokolų, kuriuos norisi atidėti kitai dienai, po to dar kitai ir taip toliau. Galiausiai, kaip studentas, prisėdi paskutinę dieną, nes darbas privalo būti atliktas,“ – sako teisėjo Osvaldo Briedžio sek­retorė V. Makarienė.

„Esu čia 20 metų. Rodos, daug, bet esu trumpiausiai čia dirbanti sekretorė. Ir jau pastebiu, kad mums visos bylos yra tik darbas ir eilinės žmonių bėdos“, – išsako savo požiūrį teisėjos Linos Šakarnienės sekretore dirbanti R. Ja­šinskienė.

„Niekas per tiek metų manęs jau nebestebina. Priprasta ir prie bylų, ir prie dalyviams kylančių emocijų. Kas buvo darbo pradžioje, prieš 36 metus, sunku ir prisiminti. Tiesa, pasitaiko, jog tenka susidurti su tų pačių šeimų nariais: atsimenu seniai vykusias tėvų skyrybas, ir štai jų vaikai irgi ateina skirtis“, – jau ištisų kartų gyvenimų metraštininke galėtų būti teisėjos Dainos Dyburienės sekretorė I. Dambrauskienė.

Emocijų pliūpsnis - nebe naujiena 

Darbas tokioje įstaigoje yra įtemptas ne tik dėl pareigų ir terminų gausos. Pasitaiko ir moralinių dilemų. Juk teismo slenkstį kartais prisieina peržengti ir žmonėms be tokios „patirties“. Didžioji dalis į teismą atvyksta pirmą ir, tikėtina, vienintelį sykį gyvenime. Kartais tokiems žmonėms jaudulys paima viršų, ir emocijos liejasi nevaldomai. Dažniausiai jas atlaikyti tenka pirmosioms po akimis pasitaikiusioms – sekretorėms.

„Esu buvusi ir iškeikta visokiais bjauriais žodžiais, ir apšaukta. Bet jei kaskart įsižeidinėsiu, nebeliks laiko dirbti. Kartą buvo teisiamas žmogus, sergantis epilepsija. Prieš posėdį jam prasidėjo priepuolis. Iš jo močiutės tada išgirdau visko: ir kokie mes žvėrys, ir kaip jos anūkėlį numarinau... Jai nesvarbu, kad anūkėlis baudžiamojoje byloje buvo kaltinamasis.

Tiesiog negali visko priimti asmeniškai, nes žmonės ateina įsitempę. Pats posėdis jiems yra stresas“, – sako V. Makarienė.

Jos žodžius patvirtina ir R. Jašinskienė bei I. Damb­rauskienė. Moterys stengiasi emociškai atsiriboti nuo konfliktinių situacijų, o jei padėtis kritinė, tiesiog kviečia medikus.

„Stengiamės atėjusius nuteikti, kad nieko baisaus nenutiks, nuraminti ir maloniai bendrauti. Mes pirmos prieš posėdį sutinkame jo dalyvius. Jei pirmas įspūdis bus geras, gal žmogus ir posėdžio metu ramiau jausis. Žinoma, vis tiek kuris nors išeis nepatenkintas: juk sprendimas vienam bus palankus, o kitam ne“, – aiškina R. Jašinskienė.

Anot pašnekovių, sudėtingiausia posėdžius atlaikyti vyresnio amžiaus žmonėms, kurie į teismą priversti kreiptis dėl paprastos dokumentacijos, pavyzdžiui, praleisto palikimo priėmimo termino. Šį terminą pratęsti galima tik teismo keliu. O vyresnio amžiaus paveldėtojai ima jaudintis, lyg patys būtų teisiami. Teisėjai į tai reaguoja žmogiškai – jei reikia, daro trumpas pertraukėles, kad žmogus nusiramintų.

Teismo darbuotojos prasitarė iš patirties jau žinančios, kuris į teismą atėjęs žmogus jaudinasi iš tikrųjų, o kuris tik apsimetinėja. Paprastai taip elgiasi jau „patyrę“ teismo lankytojai.

Kitoks požiūris į teismą 

Daugelis žmonių šią instituciją sieja su ne itin malonia gyvenimo patirtimi. Kaip teismo sekretorės žiūri į savo darbovietę?

Ar žinojote, jog teismo posėdis gali būti gražus? Būtent tokį žodį, kalbėdama apie įsimintiniausius posėdžius, pavartojo V. Makarienė. Ji prisiminė, kaip anksčiau Aukščiausiasis teismas organizuodavo išvažiuojamuosius posėdžius.

„Kol nebuvo apygardų, Aukš­čiausiojo teismo teisėjų kolegija atvažiuodavo į Apylinkės teismą ir vietoje nagrinėdavo bylas. Būdavo labai įdomu stebėti. Mano darbo praktikoje tokių posėdžių buvo gal du ar trys. Eidavome specialiai jų pasižiūrėti. Būdavo labai gražūs posėdžiai, jei galima taip sakyti. Viskas vykdavo lėtai, tie patys klausimai būdavo pakartojami kelis kartus. Nors bylos - sudėtingos, tačiau salėje tvyrodavo visiška ramybė ir tyla. Jokio triukšmo ar sumaišties“, - darbo įspūdžiais dalijasi V. Makarienė.

R. Jašinskienės nuomone, dabar ir bylos painesnės, ir žmonės tapo drąsesni, kreipiasi į teismą net dėl menkiausio reikalo. Neretai ieškiniai, pareiškimai būna savarankiškai surašyti ir tai atlikta tikrai netvarkingai, nekvalifikuotai.

„Žmonės net nebando susitarti geranoriškai. Taikos sutarčių gerokai mažiau ir sunkiau šalis prikalbinti jas sudaryti. Tarkime, kad ir eilinė byla dėl vaiko išlaikymo: moteris prašo priteisti 150 eurų, o vyras sutinka mokėti 120. Teisėjui tenka posėdyje vesti derybas ir rasti vidurį. Bet jei ateina iš anksto piktai nusiteikę, tai ir susitarti nebenori. Kartą kreipėsi asmuo dėl 15 eurų skolos. Per posėdžius nė vienai pusei nenusileidžiant, išlaidos išaugo iki 700 eurų. Vargu ar to reikėjo dėl tokios pinigų sumos, tačiau žmonės neieško kompromiso“, – stebisi R. Jašinskienė.

Atmintin įsirėžusios bylos

Prakalbus apie įsimintiniausias bylas, teismo sekretorės ilgai suko galvas, kol tokias prisiminė.

„Atsimenu vieną skyrybų bylą, kuomet skyrybų ir turto dalybų bylos būdavo nagrinėjamos atskirai. Pora pradėjo dalintis turtą iki menkiausių smulkmenų: vyras net pateikė prašymą, kad į bylą ne­įtrauktų gulsčiuko, nes jį įsigijo iki santuokos. Moteris pa­reikalavo grąžinti jai kiaulę, kurią pjovė jų duk­ros vestuvėms. Galiausiai po ketverių metų su teisėja prieš posėdį sutarėme, jog baigsime ją nagrinėti, kad ir kas benutiktų. Jei ge­rai atsimenu, užtrukome iki 20 val. vakaro. Advokatai apie 17 val. pradėjo muistytis – darbo pabaiga, norėtų namo. Tačiau teisėja nenuolaidžiavo ir pareiškė, jog jie gali išeiti, sprendimas bus priimtas ir be jų. Visgi atstovai pasiliko“, – bandymus vilkinti laiką prisimena V. Makarienė.

Moterys tikina, kad ir dabar pasitaiko sudėtingų skyrybų, o turtas dalinamas iki peilio ir šakutės.

Kaip įsimintiniausią kone visos trys sutartinai įvardija ir taip vadinamą „kryžių bylą“. Taip paprastai vadina visiems žinomą atvejį, kai vienas palangiškis, tyčiodamasis iš religijos, paniekino jos simbolius ir už tai atsakyti turėjo prieš teismą.

Viena už visas, visos už vieną

Šilalės rajono apylinkės teismo darbuotojos – kaip vienas kumštis. Jos neima nedarbingumo lapelio, jei tam nėra itin rimtos priežasties: puikiai žino, kad jų darbų neatliks niekas kitas, kaip likusios kolegės. Laimei, jos gali viena kita pasikliauti.

„Kai nedaug darbuotojų, labai jaučiame atsakomybę vieni už kitus. Jei kuris suserga, krūvio padaugėja likusiems, nes darbus reikia padaryti neatidėliojant. Todėl nedarbingumo lapelį imame tik kritiniu atveju. Jeigu teisėjas rimtai serga, tenka posėdį atidėti. O štai susirgus sekretorei, teisėjas privalo laukti, kol kuri nors kolegė atsilaisvins. Be posėdžių sekretorės jis dirbti negali ir posėdžio vesti nevalia. Tad kuriai nors susirgus, kolegės vos spėja suktis“, – aiškina V. Makarienė.

I. Dambrauskienė tarsteli nežinanti, kokios pamainos su­lauks, kai ateis laikas. Mat fi­nansinė šio darbo pusė jaunimo netraukia.

„Liūdina maži atlyginimai. Mes dirbame ilgai ir gauname priedus už išdirbtus metus. Tačiau jaunos merginos bėga neatsigręždamos – alga nedidelė, o darbo krūviai milžiniški. Jei dar kuri suserga ir reikia padėti ne vienam, o, pavyzdžiui, dviem teisėjams, iš viso nepakeliama. Nežinau, ar, mums išėjus į pensiją, pavyks greitai rasti pamainą. Pažiūrėjus skelbiamus teismo sekretorių konkursus, matyti, jog kituose miestuose jie vyksta nuolat“, – sako I. Damb­rauskienė.

Kasdien nagrinėjamos vis kitokios bylos – šių moterų kasdienybė. Ir kone kiekvieną dieną joms tenka ne tik didžiulis darbo krūvis, bet reikia atlaikyti ir bylos dalyvių emocijas, kurios tikrai ne visada būna pačios maloniausios. Tačiau ilgų metų darbo teisme užgrūdintos sekretorės niekuo nesiskundžia ir sako labai mylinčios savo darbą.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.