Tilžės lietuviams praeitis kraujuoja kaip žaizda

Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje gyvena apie 10 tūkst. lietuvių. Dauguma jų – politinių kalinių ir trem­tinių, kuriems buvo uždrausta grįžti į tėvynę, vaikai.  Pajūryje vykusiame atnaujintos Tremtinių aikštės ati­da­­ryme pakalbinti svečiai iš Tilžės - Vydūno lietuvių drau­gijos bei vokalinio ansamblio „Birutė“ nariai - ne­slėpė jaudulio: kiekviena kelionė į Lietuvą jiems yra priartėjimas prie savo giminės šaknų. 

Kur nori, ten važiuoja

Septintą dešimtį baigianti Vanda Pasečnik gimė ir užaugo Tilžėje.

„Visas mano gyvenimas ten praėjo, baigiau universitetą Krasnodare, bet Lietuvą širdyje tebesaugau. Mano tėvai Pagėgiuose palaidoti, dažnai į kapines nuvykstu. Kur noriu, ten važiuoju, nes turiu lietuvišką pasą“, - sakė iš Juodainių kilusi moteris. Vaikystėje senelių Saudargų ūkyje ji praleisdavo visas vasaras, kiek­vieną takelį Laukuvoje iki šiol atsimena. 

Vanda džiaugiasi, kad pasienio savivaldybės dažnai jų ansamblį „Birutė“ į renginius kviečia. Dažniausiai kaimynus iš Tilžės prisimena Pagėgiai – neseniai dalyvavo Kultūros centro surengtame Romansų vakare, per Jonines ansamblis važiuos į šventę Rambyne. Ir liepos 6-ąją, Lietuvos valstybės dieną, Vanda sako minėsianti ten, kur ją veda širdis, – Lietuvoje.

„Turime nuostabų konsulą  Bronių Makauską, jis labai padeda mums bendrauti su Lietuva. Didžiuojamės, jog mūsų ansamblis „Birutė“ visose Lietuvos dainų šventėse dalyvauja, ruošiamės į ją ir kitais metais“, - pasakojo Vanda.  

Kad bendravimo su Lietuva netrūksta, pritarė ir jos bičiulės. Visgi moterys teigė, jog anksčiau daugiau žinojo apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Dabar tik radijo laidų pasiklauso, o lietuviška televizija Tilžės nepasiekia.

„Reikia specialaus priedo antenai, iš kur mes jį gausime“, - svarstė vydūnietės.

Lietuviškai bendrauja bažnyčioje

Tilžės Vydūno lietuvių drau­gijos pirmininkas Gedimi­nas Jakutis pasakojo, jog šiuo metu draugijos veikloje aktyviai dalyvauja maždaug dvi dešimtys lietuvių. Tautiečiai kartu švenčia visas Lietuvos valstybines šventes. Jose dažnai svečiuojasi Jurbarko, Tauragės, Šilalės savivaldybių me­rai.

„Ryšys su Lietuva, bendravimas mums yra labai svarbus. Dažniausiai susitinkame bažnyčioje, nė vienos katalikiškos šventės nepraleidžiame nepaminėje. Gauname pakvietimų į renginius Lietuvoje, nors tokiose šventėse, kaip Pajūryje, retai pasitaiko pabūti“, - sakė G. Jakutis.

Vydūno draugijos Tilžėje pir­mininkas apgailestavo, jog visoje Kaliningrado srityje ne­liko lietuviškų mokyklų – tik sekmadieninės katalikiškos. Vydūniečiai nerimauja, kad anūkai nutautės. Toks pavojus realus – su seneliu į šventę atvykęs aštuonmetis Denisas lietuviškai kalbėti nebemoka. 

Bet yra ir kita medalio pusė.

„Visų mūsų vaikai mokosi ir gyventi lieka Lietuvoje“, - pritarė draugijos pirmininkui 23 metus Tilžėje gyvenanti Elytė Šilinskienė.

Vilniaus Lietuvių mokykloje 11 klasę šiemet baigė ir G. Ja­kučio dukra Angelina.

 „Labai sunku išsiųsti duk­rą taip toli nuo namų, tačiau tą darėme vardan jos pačios. Norėjome, kad gerai išmoktų lietuviškai, tėvynėje gautų gerą išsilavinimą. Sakom, baigsi mokslus, gal grįši į Tilžę, o ji tik galvą purto – liks Vilniuje“, - dalijosi išgyvenimais G. Ja­kutis.

Gedimino tėvas kilęs iš Pag­ramančio apylinkių ir palaidotas Tauragėje, senelį Praną Baroną užmušė NKVD smogikai.

Tebejaučia gilią nuoskaudą

Didžioji dauguma Tilžėje gyvenančių lietuvių – tremtiniai ir jų vaikai. Vieni gimė Sibiro lageriuose, kiti dar visai mažutėliai buvo ištremti kartu su tėvais.

Pajūryje sutikta Rūta – taip pat tremtinė. Nei kur ją, tuomet dar visai vaiką, buvo nubloškęs skaudus likimas, nei savo pavardės moteris pasakyti nenorėjo.

„Ko tau slėpti?“- papasakoti savo istoriją Rūtą ragino ir vydūniečiai, tačiau ji žodžius rinko itin taupiai.

„Ne, turbūt aš nieko nesakysiu. Nežinau, ar verta, o ir prisiminti to baisumo nenoriu. O gal paskui areštuos?.. Baimė visada išliks, o kas ateityje bus, negali, vaikeli, žinoti“, - baimingai žvilgčiodama į aikštėje stovintį geležinkelio vagoną, svarstė moteris.

Į tokį pat gyvulinį vagoną, iš kurio prieš tai išvarė arklius, ji, tada dar visai mažutė, ir buvo su tėvais įvaryta. Dirbo miškuose, už Kostromos, ten, dumblynuose, liko palaidotas Rūtos tėvas – dabar jau niekas tikslios vietos nebeži­no.

„Norėčiau viską pamiršti, bet negaliu. Be tėčio grįžome į Lietuvą, dar baisiau buvo, kai mūsų čia nepri­ėmė. Dauguma rado kur apsistoti, o mums liepė išvykti. Prisiglaudėme Kaliningrado srityje. Iki šiol jaučiu baisią nuoskaudą, kad mūsų, lietuvių, Lietuvoje nepriėmė“, - jaudinosi moteris.

G. Jakutis tikina, jog Rūta – ne vienintelė, nenorinti kalbėti apie tremtį. Taip pat nieko nenorėdavo pasakoti ir jo teta, kuriai buvo lemta tapti politine kaline.

„Baimė ir įtampa yra nuolatiniai Tilžėje gyvenančių lietuvių palydovai – visada tai jaučiame. Kai atvažiuojame į Lietuvą, širdis atsigauna. Patikėkite, ta siena tarp dviejų valstybių statoma ne be reikalo. Šitoje pusėje - Europa, o ten - dar sena sovietinė tvarka. Rusija turėtų apsispręsti, ar jai reikia europietiškų vertybių. Ten daug kalbama apie patrio­tizmą, tačiau jokio pat­riotizmo nėra“, - įsitikinęs Vydūno lietuvių draugijos vadovas.

Kelias į Lietuvą – Luizos tiltas

Apžiūrėjusi geležinkelio va­go­ne įrengtą ekspoziciją, il­gai negalėjo atsigauti tilžiškė Ri­ma Mačiulytė. Vienoje iš Ge­nocido ir rezistencijos centro parengtos tremties ekspozicijos nuotraukų ji pamatė savo mamos draugės Bronikės Liorančaitės atvaizdą. Abi jos kalėjo Irkutske.

„Iškart pažinau. Tik niekaip negalėjau patikėti tuo, ką matau. Tokią pat nuotrauką mes ir namuose turime. Ieškojau nuotraukose ir tėvelio, kuris buvo išvežtas kalėti į Krasnojarsko kraštą – du kartus po 25 metus Stalino valdžia jį nuteisė. Ačiū žmogui, kuris sugalvojo čia tą gyvulinį vagoną pastatyti“, - braukdama ašaras kalbėjo moteris.

Kaip ir Rūtos šeimai, tėvui grįžus iš tremties, Mačiuliams buvo liepta išvažiuoti iš Lietuvos. Šeima pasirinko Tilžę – tokį beveik lietuvišką kraštą. Rima lankė lietuvišką aštuonmetę mokyklą, o vidurinę baigė Pagėgiuose, iki kurių vos 15 minučių kelio. Po du ar net tris autobusus mokinių į Pagėgius mokytis iš Tilžės važiuodavo.

Rimos sesuo gyvena Kaune, Lietuvoje baigusi mokslus, dukra įsikūrė Tauragėje.

„O aš už ruso ištekėjau ir likau. Dabar jau ten yra mano namai. Einu per karalienės Luizos tiltą – dainuoti norisi, nes einu namo. Pasuku Lietuvos link – man gera, nes čia tėvelių kraštas. Atsimenu, tėtis, kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, irgi pasiliko Tilžėje. Broliai jo vis klausinėdavo: „Jonuk, ko namo nevažiuoji?“ Sakydavo, kad jam čia gera, žmonės labai draugiški, nuoširdūs, pas­kutiniu duonos kąsniu pasidalys. Pripratome, nes šitaip mūsų gyvenimas susiklostė“, - sakė R. Mačiulytė.

Rima juokiasi pasakodama, kad jos šeima, kaip ir visos mišrios šeimos, švenčia ir lietuviškas, ir rusiškas šventes. Svarbiausia šventė, žinoma, yra Ka­lėdos.

„Sakau vyrui, tu palauk savo Kalėdų, bet jis tik ranka numoja: „Mūsų dar kada bus ar nebus, geriau lietuviškos“, - pasakoja moteris.

Norėtų išsaugoti pilietybę  

G. Jakutis tikina, jog ne visi lietuviai į Tilžę atsikraustė gyventi dėl to, kad Lietuvoje jiems nebuvo vietos. Soviet­mečiu nemažai žmonių norėjo išsivaduoti nuo darbo kolūkiuose, o Kaliningrado srityje atlyginimai buvo didesni nei Lietuvoje. Įleidus šaknis – sukūrus šeimas, auginant vaikus, sunku grįžti ten, iš kur išvykai.

„Mums visiems labai reikia bendravimo su Lietuva, todėl gerai, kad Tilžėje turime tokį šaunų konsulą B. Makauską. Nesame nuskriausti. Jei supykstame ant valdžios, apsisukame – ir per tiltą į Lietuvą. Vizų nereikia, nes visi turime dvigubą pilietybę“, - džiaugėsi Vydūno draugijos vadovas.

Dėl dvigubos pilietybės G. Ja­kutis Pajūryje kalbėjosi su Lietuvos Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Išgirdo, jog toks įstatymas veikiausiai bus priimtas. Tik ar Tilžės lietuviams jis bus parankus?

Skaitydamas diskusijas internete, G. Jakutis sako radęs ne vieną užuominą, kad dvigubą pilietybę siūloma suteikti tik Europos šalyse gyvenantiems ir jų pilietybę turintiems emigrantams.

„O mes esame Rusijos piliečiai. Labai būtume nuskriausti, jei pilietybės netektume. Negi kenkiame Lietuvai, čia atvažiuodami? Pilietybė mums visiems ne tik atvertų kelius į Lietuvą, bet ir būtų įpareigojimas neužmiršti sa­vo kalbos ir kultūros“, - įsitikinęs Tilžės Vydūno lietuvių draugijos pirmininkas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.