Saulėlydis - tai Lietuva

Boleslovui pasisekė, Onai - nelabai. Nuo ko tai priklausė? Šiandien jie abu traukia pečiais. Kartais sa­koma, kad ve­žė turtin­gus. Bet „turtuo­lis“ Bo­les­­­lovas ganė ki­tų karves, nes mama ne­įs­ten­gė visų vaikų išmaitinti, o „turtin­goji“ Ona prisimena, kaip jos mama kepė, džiovino duoną numatomai trem­čiai, tačiau vaikai val­gė grei­čiau, ir mama nie­kaip ne­­­galėjo sukaupti jo­kių at­sargų. Tokia skani buvo juo­da duona be nieko!

Keli epizodai iš Kučinskų gyvenimo

Po visų audrų gyvenimas Ku­činskus paliko ramybėje Pa­­sausalio kaime, netoli Kal­ti­nėnų. O suvedė juos Gi­neikių kultūros namuose, kur būdavo puikūs šokiai! Ta­da Ona buvo ką tik baigusi technikumą ir su paskyrimu atsiųsta jauna buhalterė, Boleslovas - žvitrus, tėviškėje pasilikęs ūkio inžinierius-mechanikas. Atrodo, tai buvo vakar. O šiandien jau ir vaikai išsilakstė kaip paukščiai.

Liūdna vieniems?

- Džiaugiuosi, kad vaikams nereikėjo palikti gimtinės, ieš­koti duonos svetimose šalyse, - sako Ona. - Nesvarbu, kad Kaune, Klaipėdoje, bet vi­si jie Lietuvoje!

Išvažiavo tūkstančiai, baigia ištuštėti Kaltinėnai ir visa Lietuva, tačiau Kučinskų vaikai išvengė naujosios tremties. Ar­gi neverta dėl to džiaugtis?

Ona prisimena, kaip visa šeima Bolšaja Kosuli kaime, sugulę ant palangės, vakarais žiū­rėdavo į saulėlydį. Juk ten, va­karuose - Lietuva! Tokia sa­va, bet atimta šalis...

Be mamos ar su mama?

Boleslovas Krasnojarsko kraš­­te nebuvo. Jiedu su broliu ganė pas dėdę karves Užlankio kaime, netoli Palentinio. Brolis Pet­ras pas kitą dėdę, Mon­kiš­kėje. Na­muose su mama buvo tik sesė Aldona. Tai juodvi ir išdundėjo.

Boleslovas prisimena, kaip atvažiavo Užlankio dvaro savininkas. Jų dėdės gyveno vie­name dvaro gale, savininkas Bilevičius - kitame. Dabar to dvaro nebėra, tik pamatai. Pre­zidento įsaku panaikintas ir kaimo pavadinimas.

- Tą rytą atėjo Bilevičius pas mus atsisveikinti, - prisimena Boleslovas. - Tikriausiai nujautė, kad išveš.

Tą patį rytą stribai išvežė ir jų mamą bei sesę...

Pavalgę pietus, jie eina atgal į ganyklas, girdi - šaukia kažkas. Atsisuka - kareiviai mojuoja rankomis, kviečia pareiti.

- Dingstam iš čia! - susiprato dviem metais vyresnis Bo­leslovo brolis. - Bilevičių išvežė, mus irgi išveš. Maunam į mišką!

Kareiviai jų nesivijo. Bijojo miško. Pasiuntė kaimynus ieškoti bėglių, bet kur tu krūmynuose rasi vaikus!

Paskui viskas nurimo. Petrui irgi pasisekė, jo irgi nerado. Šiandien tas „pasisekė“ skamba keistai ir ironiškai. Jie gi liko be mamos! Tėvas jau buvo miręs, tad tapo visiški našlaičiai.

- O mūsų mama džiaugėsi, kad visa šeima kartu važiuojam į Sibirą, - prisimena Ona. - Kad ir į nežinią, kad ir į vargus, tačiau kartu!

Karo dangus kitoks

Kas yra karas? Tai zyziantis, vabalų nusėtas dangus. Ona nepamiršo, kaip jie su broliu Antanu parkrito aukštielninki ant žolės. Karvės sugulė, tai ir jie žiūri į debesis. Ir staiga iš kažkur - ūžesys. Dangus apsipylė juodais taškais tarsi vabalais. Jie zyzė, garsas stiprėjo ir virto gaudesiu. Tai buvo lėktuvai, bet vaikai nesuprato. Pašoko ir pasileido namo.

Taip į Rukų kaimą Mosėdžio valsčiuje atskrido karas. Ka­rei­viai jų bėgančių vos nenušovė. Tačiau su­laikė kaimynai:

- Eto dėti! - šaukė jie rusiškai ir lietuviškai. - Vaikai, vaikai!

Kai degė Skuodas, naktį galėjai skaityti laikraštį. Ka­ras dundėjo Liepojos pusėn. Vo­kie­čiai traukėsi. Brolis Justi­nas kelis išvežė brikele. Tie pa­reikalavo vežimo ir arklio, bet atiduoti jį būtų baisus nuos­tolis. Justinas iš visų devynių vaikų buvo žvitriausias. Nedvejodamas šoko į vežimą. Girdi, pavešiu ir grįšiu atgal! Ar tėvai būtų leidę, jei būtų žinoję, kad vaiko daugiau nematys?

Rusų dalinys apsistojo netoli kaimo. Pasistatė lauko ligoninę, kepyklą. Kai jie nusivijo vokiečius ir paliko tuščią kepyklą, tėvas su kaimynu iš jos parsinešė tokią lemputę. Manė, jog tai žibalinė lempa. Paskui žmonės stebėjosi: kaip jie, du karus matę vyrai, nesuprato, kad tai - visai ne žibalinė lempa?

- Tas daiktas tikrai buvo panašus į žibalinę lempą, - prisimena Ona. - Jie pylė žibalo, mėgino užkurti. Bet lempa nedegė. Mes, kaimo vaikai, žiūrėjome apstoję. Buvo sek­madienis, o sekmadieniais vi­sų kelio galas buvo mūsų sodyba. Gal kad turėjome sodą, buvo obuolių, uogų? Tėvai laikė bičių, tai medaus negailėjo ir svetimiems. Tokie buvo žmonės. Taigi viso kaimo vaikai žiopsom, ką čia kaimynas ir tėvas daro su ta lempa. Tačiau ji vis nedegė, mums atsibodo, išbėgome į kiemą žaisti. Troboje, prie lango, liko tik pusantrų metukų Elytė. Ir staiga - baisus sprogi­mas.

Pažiro trobos langai. Su dūmų kamuoliu tarpduryje pasirodė kaimynas. Kruvinas, abi rankos nuplėštos...

Mirė jis po savaitės. Tėvas išgyveno dvi. Buvo mažiau sužeistas, į šlaunį. Kitas jo vietoje tikriausiai būtų pagijęs, tačiau du karai buvo padarę savo. Rusų-japonų ir pirmasis pasaulinis.

Devyni vaikai liko ant mamos pečių. Ak taip, skaičiuoja Ona, aštuoni. Justinas buvo išvežęs tuos vokiečius. Kartu važiavęs kaimynas grįžo, Justi­nas - ne.

- Iš to miestelio, kur išsiskyrėme, po bombardavimo liko tik akmuo ir vanduo, - pasakojo grįžęs kaimynas. Viskas visiems atrodė aišku.

Kai jie visi kalbėdavo poterius, mama liepdavo pasimelsti ir už Justino sielą.

O mažoji Elytė? Kaip ji po sprogimo?

Elytė liko gyva ir sveika. Tiesiog stebuklas.

15 minučių iki tremties

Tą rytą Ona atsimins visą gyvenimą. Dar niekada jos nie­kas šitaip nežadino. Kai ma­ma keldavo į mokyklą, būda­vo visai kitaip. Ir ne paryčiais, ne pusę keturių nakties.

- Visiems prie sienos!..

Dar nepabudusius išrikiavo visus nuo didžiausio iki mažiausios. Vienas iš tų stribų šūkaliojo lietuviškai, kiti du kalbėjo rusiškai. Įsakymas aiškus: jų mama Elena Simaitienė yra buožė, ir jie dabar, 1951 m. spalio 2-ąją, važiuos pas baltąsias meškas. Stribas taip ir pasakė:

- Pas baltąsias meškas! Pen­kiolika minučių pasiruošimui!

Ką tu išsigandęs spėsi per 15 minučių? Mama pradaro stalčių, griebia obligacijas, tos pažyra ant aslos.

- Kam tau obligacijos? - sako stribas ir kiša jas į kišenes.

Mama paskubomis meta ant aslos pagalves, patalus, šiltesnius drabužius. Kelis ryšu­lius spėjo surišti. O maisto?

Na­muose jo ne kažin kiek ir buvo. Po to, kai mirė tėvas ir valstybė jiems, buožėms, uždėjo šitokias pyliavas, jie vos išgyveno. Juoda duona be nie­ko buvo didžiausias ska­nės­tas. Bet netrukus ten, Kras­nojarsko krašte, jie paragaus ir bulvių skutenų...

- Namuose nė kiaulės nelaikėme, - prisimena Ona. - Kad valdžia neatimtų, ją auginome pas kaimyną. Ten ir nakvodavome naktimis, kad neišvežtų...

Kas naktį jie eidavo ten miegoti. O tą sykį lyg tyčia buvo visi namuose.

- Su mumis kažkas žiauriai pasielgė, - sako Ona. - Iš kitų tremtinių sužinojau, jog stribai jiems leido susidėti daiktus, kitiems net pasiskersti kiaulę... O mus po kelių mi­­nučių - į vežimus, į Mosėdį, iš Mo­sėdžio - sunkvežimiu į Skuodo geležinkelio stotį. Ten pusant­ros dienos laukėme traukinio. Tai kodėl nedavė susiruošti? Gal bijojo, kad vaikų būrys išsilakstys kaip žvirb­liai?

Ona prisimena, jog brolis Valius tikrai žadėjo pabėgti. Tačiau mama ramino: „Nebėk, vaikeli, visi būkime kartu!“

Kai vagone ji suskaičiavo vai­kus, apsidžiaugė: visi! Į šaltį, į nežinią, bet visi vaikai - jos akyse...

Kas yra šaltis?

Šaltis - tai važiuoti nekūrenamame gyvuliniame vagone? Pasirodo, ne. Ona sako, jog vagone šalta nebuvo - prigrūsta daugybė žmonių. Saviems reikalams buvo išpjauta skylė grindyse, tą vietą žmonės uždangstė paklodėmis.

Baisiausia buvo tamsa ir nežinia. Kur veža, kur esame? Nieko negalėjai suprasti, dienos maišėsi su naktimis. Tik stotyse, kai apsauga atidarydavo duris, kartu su gaivaus oro gūsiu į vagoną plūstelėdavo ir šviesa. Vyrai nueidavo parnešti katilo sriubos ir virinto vandens.

- Ta skysta kalinių sriuba mūsų šeimai buvo viskas, - prisimena Ona. - Maisto turėjome tik du maišus obuolių, kuriuos iš mūsų sodo į Skuodo geležinkelio stotį spėjo atvežti pusseserė.

Tikrą Sibiro šaltį jie pajuto galutinėje stotyje, kur atkabino kelis vagonus, visus išlaipino ir liepė laukti. Turėjo atvažiuoti kolūkių pirmininkai ir juos pasidalinti.

O tada užėjo žvaigždėta naktis.

- Vyrai ėjo, ar­dė senus vagonus, kūrė laužus. Nebegalėjo tverti, - pasakoja tremtinė. - Prie stoties gyveno žmonės, bet kas tau įsileis į vidų? Juk mes - kažkokie žmogėdros, nepribaigti fašistai!

Vietinių žmonių šaltumą ir baimę jie juto ir vėliau, kai jau bu­vo nuvežti į Bol­šaja Kosuli kai­mą ir atiduoti Le­nino vardo kolūkiui. Kolūkis buvo suvargęs, gyvuliai laikomi kiauruose tvartuose, išbadėjusios karvės baigė nupešti šiaudinius stogus. Darbininkų nelikę. Vyrai paimti į karą, likusios moterys ir vaikai. Tiesa, tėvai juos slėpė nuo atvežtųjų, neleido į gat­vę - banditai gali ką nors padaryti...

Namas nedidelis, vietinių rusų, kaip sužinojo vėliau, irgi kažkokių „buožių“, kuriuos val­džia nutrėmė dar toliau į Si­bi­rą. Dvidešimt žmonių turėjo tilpti dviejuose kambariuose. Gerai, kad daug žmonių - kitaip būtų sušalę. Juk malkų nebuvo.

- Mūsų langus aptraukė ledas, - prisimena Ona. - Bet mes prasipučiame skylę, žiūrime į gatvę. Priešais gyveno toks keistas rusas Timofėjus. Pasikinkydavo karvę, važiuodavo malkų į mišką. Taip įsikūrendavo trobą, kad vaikštinėdavo vienais apatiniais marš­kiniais. Kaip jam pavydėdavome!

Sistema prieš žmoniškumą

Tą dieną Ona irgi prisimins visą gyvenimą. Kaimynas ėjo per kaimą, pataikė į gedulo mitingą. Parėjęs pasakoja:

- Einu, žiūriu, stovi visi, kepures nusiėmę verkia. Aš ausines buvau gerai užsirišęs, užsitempė mazgas, negaliu at­mazgyti. Stoviu su kepure, mė­ginu verkti. Mirė draugas Sta­linas! Kad tik už tą kepurę nepripaišytų politikos!

Bet politikos jau nepripaišė. Kaime nebeliko komendantūros, nebereikėjo eiti kas mėnesį registruotis. Jie jau galėjo palikti kolūkį ir išvažiuoti dirbti į Bogotolo rajono cent­rą. Pinigų  reikėjo kelionei atgal.

Vietiniai rusai irgi nebelaikė nei fašistais, nei žvėrimis. Jie dirbo kartu, dalijosi vargą, statė fermas. Per tuos keletą metų, kai jie ten gyveno, kolūkis sutvirtėjo. Vietiniai nebuvo kvaili ir suprato, jog tai - tremtinių dėka.

- Kokio tai nuoširdumo žmonės! - pasakoja Ona. - Koks jų noras padėti bėdoje!

Jie niekaip negalėjo gauti traukinio bilietų. O laukti nebuvo kada, mama buvo visai be sveikatos, visi jautė, kad ilgai negyvens.

- Į Lietuvą labiausiai skubėjome dėl mamos, - pasako­ja Ona. - Norėjome, kad grįžtų gyva. Ir tai pavyko. Kai­mynė rusė padėjo gauti bilietus. Ta­da tūkstančiai žmonių iš Si­biro traukė atgal į savo namus. Traukiniai perpildyti. Gavome tik stovimų vietų. Mama jau nelabai nustovėjo. Vienoje sto­tyje įlipo būrys pasieniečių. Va­das pamatė, kad mūsų mamai blogai, liepė saviškiams užleisti jai vietą. Aš tą visada prisiminsiu.

Žmoniškumas pro neapykantą greitai prasimušė ir ta­me kolūkyje, kur vietiniai žmo­nės buvo nuteikti prieš juos. Tačiau kodėl reikėjo visus kiršinti?

- Valdžia turėjo kažkaip pag­rįsti savo represijas, pasiteisinti prieš saviškius, - svarsto Boleslovas. - Jeigu tremiami, tai juk kuo nors nusikaltę! Nes valdžia, kuri baudžia normalius, dorus žmones, pati yra ne­dora.

Boleslovas prisimena, jog žmo­nės buvo kiršinami ir Lie­tuvoje. Mama su keturiais vaikais vos išgyveno, bet buvo skelbiama buože, iš jos dalis žemės atrėžta naujakuriams. Paskui ir iš tų naujakurių že­mė atimta kolūkiui. Kam duoti, o po metų kitų atimti? Ogi kad būtų vadinamoji klasių kova!

- Valdžia vienam kaltinėniškiui atidavė mūsų karvę, - prisimena Boleslovas. - Tas atėjo, išsivedė. Po metų atvedė atgal. Sako, jūsų karvė, turėkite. Jis per metus užsiaugino telyčią... Žmonių visada buvo, ne visi norėjo piktumų.

O kaip Onos brolis Justinas?

Vieną dieną dėdės vardu iš Sidnėjaus atėjo laiškas. Rašė Justinas. Pasirodo, jis atsidūrė Australijoje.

Kiek būtų buvę džiaugsmo mamai. Jei tik ji bū­tų sulaukusi...

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir KUČINSKŲ asmeninio albumo nuotr.

Trys seserys Simaitytės: Ona (stovi), Teodora (kairėje) ir Aleksandra Bolšaja Kosuli kaime apie 1955 m.