Laikysis, kol galės

„Kam tu lendi į žemę, kam lendi į vargą?“ - klausė Manto tėvai. Bet jis vis tiek pasiliko kaime „Kam tu lendi į žemę, kam lendi į vargą?“ - klausė Manto tėvai. Bet jis vis tiek pasiliko kaime

Mantas ką tik grįžo po pamainos vienoje apsaugos tarnyboje, tai dabar galės dvi dienas užsiimti ūkiu. Bulvės pasodintos, reikia pasirūpinti banda ir ganyklomis. Kartu su tėvais jie iš viso laiko 60 galvų. Iš jų - 24 melžiamos karvės. Dar penkios avys su avinu. Avys mėsai ar vilnai?

- Dėl grožio, - šypsosi Mantas. - Paleidžiam į ganyklą kartu su veršiais. Avinas labai jaukus, tarsi šuo. Kai ateiname girdyti, pamatęs žmogų, pirmasis atbėga jis. Iš pas­kos - visa banda. Avinas yra vadas. Labai patogu prižiūrėti.

Šalia Manto trobos teliūškuoja nemaža kūdra. Ji irgi labiausiai dėl grožio, nors pilna žuvies. Čia - gražus ir jaukus nuosavas kampas, kur labiausiai su meškere mėgsta sėdėti Manto gyvenimo draugė ir būsimoji žmona Aistė. Šalia - didžiulis tėvų namas, bendras Paliakų kiemas ir bendras visų draugas aviganis šuo.

Iš tokių smulkmenų susideda įprastas kaimo žmogaus gyvenimas: savas kampas Padvarninkų kaime, šalia Žadeikių, savas, šimtus kartų nuvažinėtas, nuartas ir nuakėtas žemės lopas, gimtoji troba, tėvai, draugai, jaukus lyg šuo avinas, prie būdos sėdintis ir tavęs amžinai laukiantis grynaveislis aviganis... Viskas taip įprasta, kad negali atprasti. Ak taip, ir senas mėlynas tėvo traktorius MTZ-80! Švarus kaip naujas vis dar stovi daržinėje.

- Tikriausiai jį pasiliksime kaip paminklą, - sako Mantas.

Nuo jo viskas ir prasidėjo.

„Kam tu kiši nagus į žemę? Kam lendi į vargą?“- klausė tėvai.

Bet Mantas jau buvo gerai pasivažinėjęs traktoriumi ir perpratęs darbus. Berniukui sėsti prie traktoriaus vairo - tai daug daugiau, negu apsiauti didelius tėvo batus. Tėvai kaip tik pradėjo kurti nuosavą ūkį, ir toks padėjėjas buvo labai reikalingas.

- Jiems, aišku, patiko, kad pasilieku kaime, kad padedu. Tačiau jie nenorėjo, jog lįsčiau į žemės ūkį, - prisimena Mantas.

Ar jis nė nemėgino eiti kur nors kitur? Mėgino! Jis dar prisimena, kaip studijavo Klai­pėdos teisės kolegijoje ir kaip su draugu tris mėnesius nuomojosi butą. Kaip tik tada Klaipėdoje atsirado „Akropolis“. Tai jiedu vakarais į jį tarsi į kokį muziejų eidavo. Kelias dienas buvo visai įdomu, bet kiek gali eiti ir eiti vis į tą pačią vietą? O ką daugiau mieste daryti? Tūnoti bute tarsi kokiame kalėjime? Ten netgi kiemo nėra! Ką bešnekėti apie sodą, upelį, tėvo traktorių...

- Mečiau tą butą, ėmiau kasdien į paskaitas važinėti, - sako Mantas. - O draugas liko bute. Kiti gali gyventi svetur.

Vadinasi, iš jo būtų nekoks emigrantas? Mantas purto gal­­vą - apie tai nenori nė galvoti. Buvo nuvykęs pasisvečiuoti pas sesę į Norvegiją. Labai graži šalis. Bet praleido ten tik savaitę. Daugiau nereikia.

O Aistė jau paragavo emig­rantės duonos. Anglijoje dirb­dama pačius paprasčiausius darbus, per savaitę gaudavo 300 eurų. Prekių kainos tenai panašios į mūsiškes. 1200 eurų per mėnesį - apie tokią algą čia svajoja daugelis Aistės pažįstamų. Tačiau ji išbuvo svetur tik metus. Apsisuko ir lėkė atgal.

- Jeigu turėtų kur, tikriausiai grįžtų visi, - sako ji.

Manto sesuo jau treji metai svetur. Vis šneka ir šneka, jog grįš. Svajoja, kad susitaupys pinigų, pasistatys namą Šilalėje arba Klaipėdoje. Tačiau Mantas tuo labai abejoja. Pasistatys namą, bet ką čia darys? Iš ko gyvens?

- Kita mano sesuo gyvena Šilalėje. Ji turi darbą, gauna per mėnesį 500 eurų. O ana Anglijoje - per savaitę 800. Štai tokia aritmetika, - lygina Mantas.

- Mano sesuo jau septyneri metai Anglijoje, - sako Aistė. - Irgi kalba vis tą patį: užsidirbs, susitaupys, grįš... Kur grįš, iš ko versis? Iš santaupų? Šilalėje buto nuoma kainuoja 100 eurų. O dar visi mokesčiai. Nuo minimalios algos geriausiu atveju liks 150 erų. Štai ir pradėk gyvenimą!

Mantas dar laviruoja. Baigęs kolegiją ir įgijęs teisininko diplomą, būtų galėjęs dirbti policininku. Tuometinis Šilalės komisaras jau buvo pažadėjęs Žadeikiuose vietą. Tačiau leteną uždėjo medicinos komisija. Atseit vaikystėje augo per greitai, bus per menki kaulai... Todėl dabar dirba vienoje saugos tarnyboje, grynųjų užsidirba.

Palaukit, palaukit!..

Savo žemės Paliakai turi 50 hektarų, dar 10 nuomojamos. Ar tai - nepakankamas ūkis? Ne taip seniai į Šilalę atvažiavęs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas aiškino, kad panašiai toks yra Europos Sąjungos vidutinis pieno ūkis - 33 melžiamos karvės. Vidutinis ūkis Lietuvoje neišmaitina ūkininko? Tai ką jau bekalbėti apie smulkų?

- Ne, jokiu būdu! Mano tėvai irgi dirba. Tėvas - vairuotoju, surinkinėja pieną. Ma­ma - mokytoja, turi pamokų Žadeikių pagrindinėje mokyk­loje, Kvėdarnos gimnazijoje... Be darbo kitur nieko nebūtų, - tvirtina Mantas.

Kaip jaunasis ūkininkas jis gavo Europos Sąjungos paramą, įsigijo traktorių su frontaliniu keltuvu, grėblius, šienapjovę. Bet padargai - ne kokie aitvarai. Kai dvejus metus auginę jie parduoda bulius, tai pinigų atrodo daug. Tačiau kai išdalija mėnesiais - ašaros.

- Mes juk neskaičiuojame savo algos, - sako jaunasis ūkininkas. - Net nežinau, kaip aš sau išsimokėčiau algą. Minimali tik­rai neišeitų. Dabar nustatytos tokios supirkimo kainos, kad žemė neišmaitintų. Mažesnieji jau stumiami. Juk tik čia, po Žemaitijos kalvas, mes įsikibę dar išsilaikome. O kai per Suvalkiją važiuoju į Lenkiją nusipirkti mėsos, apie Šakius ar Marijampolę jau nematau smulkesnių ūkių. Plyni laukai, kai kur viduryje - sena lūšnelė užkaltais langais. Dabar tik­riausiai mūsų eilė.

Kaip čia yra? M. Paliakas, ūkininkas, važiuoja į Lenkiją pirkti mėsos?

- Ne tik aš - daug kas ten važiuoja. Nes Lietuvos parduotuvėse mums yra per brangu. Štai toks paradoksas. Kai atvažiuoja lenkai pirkti galvijų, jie moka daugiau už lietuvius perdirbėjus. O kai mums patiems reikia mėsos, geriau vykti į Lenkiją. Lenkai už žaliavą moka brangiau, o apdorotą parduoda pigiau. Matote, kokios pas mus žirklės? Ar sau mes dirbame? - klausia ūkininkas. - Mūsų darbas - perdirbėjams ir prekybos cent­rams.

Ar jis nesigaili, kad nepaklausė tėvų ir pasiliko kaime, prie žemės? Ne, Mantas nesigaili. Be to, jis prisimena, jog tuo metu buvo geriau. Tada, kai už litrą pieno gaudavo virš lito, o litas dar buvo stip­rus, panašiai, kaip dabar euras. Tuomet buvo optimizmo laikas, visi statėsi, remontavosi fermas, tvarkėsi buitį. Tada niekas nestūmė nuo žemės. Ją dirbti apsimokėjo.

Bet gal ir vėl pasidarys geriau? Mantas nori šituo tikėti, tačiau labai abejoja.

- Tos kalbos, kad Lietuvos kaime yra per daug žmonių, užsiimančių smulkiais ūkeliais, kad ūkininkai dar per gerai gyvena, kad turime per daug lengvatų, nieko gero nežada. Valdžioje - pačių stambiausių žemvaldžių partija. Žiūrint jų akimis, mūsų tikrai per daug, - neslepia apmaudo vis dar vilties išsilaikyti kaime neprarandantis jaunas ūkininkas.

Štai todėl Mantas tvirtai nesako ir to, jog niekada nesitrenks į užsienį.

Apie emigraciją jis kalba atsargiai:

- Norėčiau išsilaikyti.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Savas kampas, kurio Mantas nenorėtų nė už ką palikti. Todėl jis turi išsilaikyti

Atnaujinta Antradienis, 06 birželio 2017 08:34