Žydrūnas investuoja į savo vaikus

Kaip atrodo būti aštuonių vaikų tėvu?

- Taip ir atrodo, - šypsosi tūjainiškis Žydrūnas Pundinas.

Jo mažoji Ugnė jau išsirito iš vežimėlio, krypuodama eina į tėvo garažą. Čia yra varžtų, raktų ir kitokių įdomybių. Net akys išsprogsta nuo šitokių lobių. Imi ir paprasčiausiai meti. Vieni daiktai nukritę lieka gulėti, o kiti kažkodėl rieda toliau. Tėvas žiūri ir tyli - Ugnei geriau nedrausti. Bus ne šiaip triukšmas, o kils tikra audra. Jau verčiau tegu numeta vieną kitą varžtą - nesunku susirinkti. O paskui uždaryti garažo duris, ir mažoji meistrė neįsilauš.

Laurynas irgi solidus žmogus: prieina, paduoda ranką, bet su nepažįstamu nesileidžia į ilgas kalbas. Kaip sako tėvas, jis viską supranta, tačiau šneka dar nedaug, ir tai - savo kalba. Suprasi - gerai, nesuprasi - tavo prob­lemos. Kai tėvas atidarė garažo duris, Laurynas prisvilo prie jo ir seka kaip uodega. Jis žino - akimirkai nukreipsi akis ir pražiopsojai nepaprastą mo­mentą. Laurynas puikiausiai numato, kada tėvas eis dirbti traktoriumi. Jeigu velkasi darbinius drabužius arba ieško garažo raktų, negali atsilikti nė žingsnio. Štai ir dabar visai gali būti, jog tėvas lips į kabiną. Vaiko net akys išsipučia.

Bet tėvas į traktorių šiandien nelips. Darbymetis baigtas. Visi 30 hektarų išpurenti, patręšti ir apsėti. Dėl kokio nieko gali pavažiuoti Marius arba Martynas. Mariui jau 13, dar metai kiti, ir galės laikyti teises.

- Mano smogiamoji jėga, - didžiuojasi tėvas.

Kai visi darbai susistumia į krūvą, jis vienas niekaip nespėtų. Samdyti? Iš ko samdysi, kai ir taip reikia aštuonias burnas šerti? Ir kam svetimas, jeigu savi jau tikri vyrai.

Taip jie sukibę didžiausią

darbą paverčia nuotykiu. O jeigu kas - yra vyriausias teisėjas. Tėvas.

Negi tėvas tik tam, kad už­dirbtų visiems duoną? Žyd­rūnas tikina, jog vaikų mušti nereikia - užtenka žiūrėti tvarkos. Jeigu tvarka teisinga, visi ją palaikys. Ne tik berniukai.

- Kiti ūkininkai neturi sūnų, tai moko dukras dirbti traktoriais. Man šitos problemos nėra, - sako Žydrūnas. - Štai išvažiuosiu į reisą savaitei, turėsiu kam palikti raktus. Tikrus vyrus namuose palieku.

Kristinai - 15, Kamilijai - 10 metų. Urtė ir Audrius - dvynukai, tačiau mergaitės norai jau ne tokie, kaip brolio. Audrių vis labiau traukia vyriškoji šeimos dalis, Urtė su kitomis sesėmis lieka arčiau mamos. Dukros - mamos pasaulis.

Jau išverda pietus?

- Ne, dar anksti, - sako Ieva Pundinienė.

Išvirti tokiai šeimynai pietus - tai tau ne vieną prisvilusį blyną iškepti. Kai tokie dideli katilai, klysti negalima. Todėl mama atžaloms dar nepatiki samčio. Dukros - tik padėjėjos.

Ir kaip jie visi sutelpa prie stalo?

- Sutelpam, - šypsosi Ieva.

Jie puikiausiai telpa nedideliame namelyje, vasarnamyje, kuris turėjo būti tik laikina pastogė. Kai Žydrūnas nupirko sodybą, tas vienas pastatas normalus ir tebuvo. Ūkinis sukiužęs, plytomis apmūrytas medinis gyvenamasis namas kiauru stogu net remontui netiko. Dabar jo vietoje stovi mūrinis - naujas, gražus. Bet dar ne­įrengtas. Žydrūnas Tūjainiuose nupirko dar vieną sodybą, tačiau pastatai tiko tik nugriovimui. Taip jis prisidūrė žemės. Neturėjo nė aro, o dabar valdo jau 30 hektarų. Stalino laikais tokius į Si­birą veždavo.

- Ir dabar kitų akimis aš buožė, - sako Žydrūnas.

Taip, žinoma! Ir žemės turi, ir technikos pilnas kiemas, net savas kombainas. Nesvarbu, kad sena - juk veikianti! Užtat visus darbus nudirba patys, be pašalinių pagalbos. Jis taip įpratęs - viską pasiekti pats.

- Aš negavau jokių palikimų, jokių dovanų ir paveldėjimų. Ką turiu, tą užsidirbau.

Ir dar aštuoni vaikai! Kaip tai įmanoma?

- Reikia ne gerti, o dirbti, - žino paslaptį šeimos galva. - Kas geria, tas neturės nieko.

Žydrūnas yra turtuolis ir dabartinės valdžios akimis. Toks turtuolis, kad jam nereikia paramos vaikams auginti. Tiesa, šiokią tokią pradėjo gauti: aštuoniems vaikams - per šimtą eurų mėnesiui. Bijotų seniūnas Steponas Jasaitis sumąstė, jog paramos dideliai šeimai reikėtų daugiau.

- Kartu su seniūnu rinkome popierius, turėjau pateikti visokius duomenis, - pasakoja Žydrūnas. - O tada paaiškėjo, kad turiu per daug žemės. Neduoda - nereikia. Ir nemaldausiu!

Žydrūnas jau susitvarkė Bal­tarusijos vizą ir pradeda tolimųjų reisų vairuotojo gyvenimą.

- Dirbdamas vairuotoju tik Lietuvoje, daugiau 600 eurų neuždirbsi. O aš iš 600 eurų tokios šeimos neišlaikau.

O žemė?

- Ką ta žemė... - numoja ranka Žydrūnas. - Ką turiu pasėjęs - tai taupomoji knygelė. Dabar padėjau pinigus, rudenį pasiimsiu. Iš ko gyventi iki rudens?

Todėl jie gyvens iš Žydrūno algos, o pinigai už grūdus bus kokiam didesniam pirkiniui. Gal ir namo vidui liks šiek tiek.

- Dabar visi taip verčiasi. Tūjainiuose esame trys šeimos, kurios dar auginame vaikus. Kas turi darbo mieste, tiems lengviau, nes žemė jau neišmaitina.

Pundinų sodyba yra bene gražiausia visame kaime. Per­nai čia, pievutėje prie jų pirtelės ir tvenkinio, susirinko tūjainiškiai - ir likusieji, ir išsilakstę po visą pasaulį. Kai suėjo šitoks būrys, net akys apsidžiaugė. Juk buvo didelis kaimas, Žydrūnas prisimena, jog čia gyveno apie 70 šeimų. Tūjainiai turėjo savo krautuvę, Žydrūno mama dirbo pardavėja. Pritrūkdavo prekių, tačiau žmonių ir gyvybės čia niekada nestigo.

Dabar mirštantis kaimas gyvena iš paskutinių rezervų. Štai Žydrūnas pavasarį apkrėtė savo laukus mėšlu. Iš kur mėšlas, jeigu gyvulių nebelaiko? Negi pirko?

- Kam pirkti, jei mėšlo ir taip kalnai? - sako jis. - Kas laiko kelias karves, per žiemą prie tvarto sukaupia nemažas krūvas. Imk, vežkis, kad tik neprikibtų aplinkosauga! O pats išgabenti ant savo laukų žmogus neturi technikos, samdyti nėra iš ko. Už vieną išbarstytą kratytuvą jis turėtų mokėti 15 eurų. Aš su vaikais šį pavasarį išvežiau 50 kratytuvų. Už juos būtų reikėję mokėti 750 eurų. Kiek metų reikia melžti savo karvę, kad surinktumei šitokius pinigus? Paskutinės kaimo karvės gyvena iš ganyk­lų ir pievų, kurios jau virto natūraliomis. Žolė dar auga, gyvuliai dar ėda. Atnaujinti pievų žmonės neturi iš ko ir nebemato prasmės.

Anksčiau, kai Žydrūnas statėsi namą, kai supirkinėjo žemę, buvo truputį geriau. Kuo­met už pieno litrą galėdavai gauti litą, jie ir gyvulių laikė. Atrodė, dar truputėlį paspaus, dar vieną kitą litą pridurs, ir namas bus baigtas. Bet netikėtai viskas užstrigo, ir verskis per galvą - nejuda.

- Bene septyneri metai taip, - svarsto šeimininkas. - Ko gero, namui dar teks palaukti, nes dabar turiu pasirūpinti vaikais, kad jiems nieko netrūktų. Jie auga, didėja ir jų poreikiai. Štai tokia dabar investicija!

Valdininkai kartais paklausia, kodėl Žydrūnas nekaupia pensijai, kodėl nuo savo algos neatideda kokiam papildomam pensijų fondui? Negi mano, jog senatvė jam niekada neateis?

- Žinau, senatvė ateis. Tačiau netikiu tais fondais. Mano vaikai - štai tikrasis draudimas, mano tikroji pensija. Tikiu, jog su jais mano senatvė bus ori, - kalba Žydrūnas.

O savaitgalis bus nuostabus. Jis visai neseniai nupirko devynių vietų autobusiuką, sušoks visi ir nulėks prie jūros.

- Šį pavasarį visi gerai padirbėjo, lengvai būriu įveikėme didelį darbą. Tegu mano šaunuoliams išvyka bus kaip premija! - džiaugiasi tėvas.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.