Akys sergsti, rankos glaudžia, širdis myli

Ir prieš Tėvo dieną netikėtai iškilo klausimas, ar daugiavaikė šeima yra vertybė, o gal..? Petras Gečas iš Rugienų kaimo pats jį ir uždavė, nors netiesiogiai. „Nes mes, daugiavaikiai, kai kurių Seimo narių nuomone, neva esame potencialūs pašalpų prašytojai. Nemėgsta jie gausių šeimų“, - pasigirsta balse slepiama nuoskauda. Niekas neneigia, jog yra šeimų, ku­rios vien tik reikalauja, kad viskas būtų paduo­ta ant lėkštutės. Tačiau ar ne per drąsiai mauname visus ant vieno kurpalio? Įpratę aukščiau visko statyti materialinę gerovę, nė kiek nesigėdydami niekiname tuos, kurie jos turi mažiau. Taip, daugiavaikėse šeimose dažniausiai ko nors stinga. Tačiau ar norime ir, svarbiausia, ar gebame įžvelgti, kokį neįkainojamą moralinį turtą turi sukaupusios tvarkingos, darbščios šeimos, kiek jose yra meilės, pagarbos, pasiaukojimo vienas kitam ir darnos? Žinoma, viskas priklauso nuo Motinos ir Tėvo, kuris šeimos likime vaidina svarbų vaidmenį.

Petras skubėjo pašerti savo taip mylimas gražiai įmitusias jaunas kumeles, kurios, sakė, dar nemokytos - nekinkytos. Pradėti arklius pratinti prie jiems būdingų darbų yra sudėtinga, ir Petras dar nėra tikras, kad jo imsis. Nes kartą, kai jis vos vos ranka stumtelėjo vieną iš savo augintinių, po akimirkos spėjo greičiau pajusti nei pamatyti, kaip pro ausis prašvilpė kanopa... Nuo to laiko, anot Petro žmonos Linos, jie savo kumelaites šeria ir girdo tik per tvorą. Nors moteriai gaila: šitokie gražūs gyvūnai,  kaip parduoti? Atvažiuos supirkėjai ir paims mėsai... O juk juos nuo mažų užaugino.

Gal ne per geriausia pasakojimą apie tėvą pradėti nuo žmogaus sentimentų gyvuliams. Tačiau arklys juk nuo seno lietuvių tautai yra neatsiejamas nuo šeimos, ir dažnas prisimename, kaip rūpestingai mūsų tėčiai su jais elgdavosi.

Linos ir Petro Gečų sodyba – viena vienintelė Rugienų kaime. Įkurta ji, Petro teigimu, jo senelio dar 1932-aisiais. O prie Smetonos kaime buvę 28 vienkiemiai. Tačiau, sako šeimininkas, prasidėjus melioracijai, nusikėlė kas į Kū­tymus, kas į Jo­kūbaičius. Kad sodyba sena, liudija dar išlikę senoviniai pastatai, šalia kurių iškilę ir naujų. Vien­kiemis alsuoja ramybe, kurią sudrumsčia nebent ištikimie­ji keturkojai sargai, pasi­ro­džius kieme nepažįsta­miems, ir stiproki gūsiai vė­juotą dieną.

Visą savo amžių sėslusis Pet­ras leidžia senelių, tėvų kurtame gyvenime. Na, išskyrus dvejus metus, kai tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs įsidarbino autotransporto įmonėje. Paskui, pasiligojus tėvams, teko būti arčiau namų, tad vairavo kolūkio „gaziką“, kuris ir dabar kieme tebestovi. O kai vienas po kito Anapilin išėjo tėvai, perėmė ūkį. Juo labiau, kad šeimoje, be keturių seserų, jis buvo vienintelis sūnus. Petras sako, jog iš viso jo tėvams gimė gal dešimt vaikų, tačiau kiti neišgyveno.

Į gimtąją sodybą iš gretimo Kūtymų kaimo parsivedė žmoną Liną. Tiesa, vyras pripažįsta, kad ne piemenukas buvęs, o sulaukęs jau Kristaus amžiaus – 33-ejų.

Kodėl tiek ilgai delsė?

„Auginausi sau žmoną“, - šmaikščiai atsako vyras. Mat Lina už Petrą jaunesnė 13 metų.

„Pradžioje požiūriai kai kur gal ir skyrėsi. Jis mano vienaip, man atrodo kitaip. Dabar to nebesijaučia. Žmonės, kartu gyvendami, supanašėja, ir amžiaus skirtumas neturi jokios reikšmės“, - garantuoja Lina.

Žinoma, koks gi gali būti nuomonių nesutapimas, kai viskas daroma vardan šeimos, vaikų. Tad darbus būtina rikiuoti taip, kad jie vyktų sklandžiai. Ir dar: sutarimas ir dermė tarp Linos ir Petro matyti, kaip sakoma, plika akimi. Net kalbėdamiesi su mumis, pašaliniais, jiedu seka vienas kito žvilgsnius, lyg tardamiesi, jog atsakymas būtų bend­ras, tarsi įrodytų, kad judviejų požiūriai yra vieningi visais klausimais. O tai liudija didžiulę pagarbą vienas kitam.

Bendro gyvenimo pradžia, anot sutuoktinių, buvo kaip ir daugelio porų tuo laiku. Už pačių sutaupytus pinigus išsikėlė ves­tuves, likusieji, deja, netrukus nu­vertėjo. Reikėjo Ge­čams ir trobą, ir ūkinius pastatus persitvarkyti. Tačiau darbštūs žmonės nei pradžioje, nei dabar, kai nebe taip toli sidabrinių vestuvių sukaktis, dėl didesnio vargo kaime nedejuoja – taip yra ir taip turi būti.

Bet didžiausias Gečų džiaugs­mas – vaikai. Net dešimt atžalų glaudžiasi po mylinčių, rūpestingų, atsidavusių tėčio ir mamos sparnu.

„Gal kiek sunkiau buvo su pirmaisiais ir kol ma­ži. Aišku, sunku, kai suserga. O kai sveiki, žvalūs – tai tik džiaugsmas“, - žiūrėdamas į žmoną, kurios veide nė minutei nedingsta šypsena, sako Pet­ras.

Žinoma, tolokai nuo asfaltuoto kelio gyvenantiems vaikams į mokyklą tenka išsiruošti anksčiau. Bet tė­velis paveža – laimei, džiaugiasi Petras, dabar jau yra neblogas ke­lias. Tačiau bū­ta visaip. Vy­ras prisimena, kaip gimdyti žmo­ną iki išvažiuojamo kelio va­sarį, per pūgas, arkliu rogėmis gabeno. O kai pirmuosius vaikus augino, anot Linos, teko vystyklus ir kanalo vandenyje skalauti. Kartais ir dabar, kai šulinys išdžiūsta, skalbti tenka ne automatine skalbykle. Ją labai stebina šiuolaikinės mamos, kurios yra tokios išpuikusios, viskas joms sunku...

O namuose paprastomis die­nomis - tik pačios mažiausios Gečų atžalos: trejų Ri­tutė, penkerių Edita ir šešerių Vita. Antrokas Kostas, trečiaklasis Justas, devinto­kė Ir­ma bei dešimtokas Jo­nas, kuris, Linos teigimu, yra didžiausias tėvelio pagalbi­ninkas, - mokykloje. 20-metis Min­dau­gas lanko už­siėmimus Šilalės socialinių pas­laugų namuose, Erika baigia finansų studijas Vilniuje ir dirba audito firmoje. Vy­riau­sioji Inga jau ištekėjusi. Inga – Linos dukra, tačiau Petro mylima, kaip sava. Tėtis dar mažą ją norėjo įsidukrinti, bet atgrasė daugybė biurokratinių reikalavimų. Viskam išpildyti, anot Petro, reikėjo daug laiko, o jo atliekamo, gyvenant kaime, nėra.

Ir Lina, ir Petras pripažįsta, jog neleng­va auginti tokį būrį vaikų. Finansiškai turbūt sunkiausia, pasak tėčio, kai tenka suruošti visus į mokyk­lą – tada pinigų reikia daug ir iš karto. Tačiau Gečai sukasi. Petras, Linos teigimu, yra labai taupus: devynis kartus pasvarstys ir tik dešimtą padarys. Tad šeima pinigų netgi pasitaupo.

„Visada vaikus išleidžiame į ekskursijas. O Erikutė studijavo mokamoje prog­ramoje“, - sako Petras.

Tėtis pripažįsta, kad vaikai nedaug kur yra pabuvę, lyginant su kitais... Nuo ūkio ne kažin kur gali pabėgti. Be to, ir mašinos, jog galėtų susėsti visi, neturi. Iš pusvelčiui parduodamos ūkio produkcijos prasigyventi nėra paprasta.

„Tėvai gyvena dėl vaikų. Nori, kad jiems viskas sektų­si, nieko netrūktų. Vai­kai tėvams visada geri, nepaisant kas benutiktų. Mes nesame savųjų baudę. Pasikalbame, ir žodžio užtenka. Paauglystė juk praeina, proto įgaunama su amžiumi. Žinoma, reikia sergėti, nes visokio blogio gali pasigauti, dabar ypač daug pagundų... Gaila man jaunų šeimų, kai vyrai išvažiuoja uždarbiauti, palikę žmonas, vaikus. Atstumai išskiria, gyvenimai sugriūva“, - apgailestauja Petras.

„Aš tik viena sakau: neturėk tėvelio – vaikams viskas...“ - taip aukštai įvertina savo šeimos tėvą Lina.

Petras jai padėkoja šypsena.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.