Brangiausias turtas – žmonės

Šilalės garbės pilietis Kazys Misius, gavęs šį titulą lygiai prieš metus, įsitikinęs, jog kiekvieno iš mūsų pareiga yra rūpintis savo krašto garsinimu, o norint tai da­ryti, pir­miausia reikia žinoti bent jau savo šeimos is­toriją. Kraštotyrininkas ragina šiuo­laikinę visuomenę ne­pa­miršti savo šaknų, kilmės ir primena, jog geriausias tau­tie­­tis – tas, kuris neieško laimės svetur.

– 2022-aisiais tapote Šila­lės garbės piliečiu. Kokie jaus­mai apėmė, kai sužinojote, kad kraštiečiai nusprendė įamžinti Jūsų veik­lą? 

– Šilališkiai manęs niekada nepamiršo, buvau ir taip per daug pagerbtas, tad sužinojus apie šį titulą, tikrai akys sudrėko nuo ašarų. Jaučiuosi Šilalės kraštui per mažai padaręs – da­­bar atrodo, jog galėjau daugiau paskelbti istorinių žinių. Deja, pablogėjus leidy­binėms ga­li­my­­bėms, nustota rengti „Ši­la­lės krašto“ serijos leidinius, pas­ku­tinis „Šilalės krašto“ atsiminimų tomas išleistas privačia iniciatyva ir lėšomis, aš nesugebėjau surasti tam lėšų. 

– Jūsų nuomone, ar daug yra šilališkių, vertų pelnyti Gar­­bės piliečio titulą? Kokie darbai, veikla ir kt. turėtų bū­ti vertinami?

– Esu atitolęs nuo šilališkių reikalų, daug ko nežinau. Tačiau galvoju, jog šio vardo verta Lietuvių kalbos insti­tuto direktorė dr. Albina Auksoriūtė, ku­rios vadovaujama įstaiga tyrinėja ir puoselėja tai, kas tautiečiui brangiausia – lietuvių kalbą. Daug nuopelnų Šilalės kraštui turi istorikas Virginijus Jocys, kuris yra Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys, Norberto Vėliaus ir Lauryno Ivinskio vardo pažintinio kelio Gulbės–Požerė rengėjas, istorikas, knygų „Laukuva“ (2 dalys) ir „Kaltinėnai“ vienas iš sudarytojų. Visų jo nuveiktų darbų vien paminėjimas užimtų daug vietos. Jei laiko save šilališkiais, gal šio vardo verti garsūs sportininkai irkluotoja Donata Vištartaitė, krepšininkas Lu­kas Lekavičius. Be abejo, yra ir daugiau puikių kandidatų. O skiriant garbės piliečio vardą, turėtų lemti nuveiktų darbų reikšmė Šilalės kraštui ir Lietuvai.

– Nors esate inžinierius, bet garsėjate kaip kraštotyrininkas. Kaip taip pasisuko gyvenimas? 

– Garbinga Lietuvos istori­ja susidomėjau mokykloje per­skaitęs kelias Pet­ro Tara­sen­kos knygutes. Kvėdarnoje ma­ne domėtis kraštotyra paskatino mo­kytojas Alfonsas Auš­ra. Tuo metu Lie­­tuvos istorija buvo dėstoma faktiškai nuo 1917 m. revoliucijos ir niekinamas nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Kartą mokyto­jas davė pasiskaityti mokslininko Jono Kubiliaus mašinraš­čiu atspausdintą paskaitą apie kibernetiką ir jos ateities perspektyvas. Tos paskaitos įtakoje nutariau pamėginti studijuoti inžineriją, t. y. skaičiavimo mašinų specialybę. Pagal­vo­jau, kad kraš­totyrininku galiu būti ir be specialių studijų. O dirbant istorijos mokytoju tektų veidmainiauti. 

– Kas Jums yra Šilalės kraštas? Kas čia brangiausia? 

– Šilalė man miela vien dėl to, kad čia gimiau, augau. Liko šilti prisiminimai apie Šventų pradinės mokyklos moky­tojus Anicetą ir Vladę Sarapus, taip pat mane mokiusius Kvėdarnos vidurinės mokyklos peda­gogus. Brangiausia – krašto žmo­­nės, dirbantys, vargstan­tys, kuriantys grožį, neieškantys laimės svetur, Šilalės krašto kul­tūros ir istorijos paveldas. 

– Kada palikote gimtinę ir ar dažnai apsilankote?  

– Išvykau studijuoti 1961-ai­siais. Ir, deja, dažnai tėviškėje nesilankydavau. Paskutinį kartą buvau 2022 m. gruodį, kai atvažiavau atsisveikinti su mirusia už mane jaunesne seserimi. Garbės piliečio vardas man suteiktas už paskelbtus rašinius, surinktą istorinę medžiagą, o to aš nebūčiau galėjęs pasiekti be archyvų, didžiųjų bib­liotekų fondų, jų rankraštynų. 

– Priminkite skaitytojams apie sa­ve, papasakokite, kokia buvo Jus supanti aplinka, prisiminkite vaikystės namus...

– Vaikystėje te­ko visko: prižiūrėti jaunesniąją sesutę, ga­nyti gyvulius. Nors buvau silp­­nos sveikatos, talkindavau tėvukams lengvesniuose ūkio darbuose. Atmintyje liko skaus­mingi jų pergyvenimai suvarant žmones į kolūkį, valdžios pareigūnai – ginkluoti stribai, paruošų agentai. Ieškoti partizanų ateidavo kareiviai. Aš gink­luotų žmonių labai bijodavau. Net mažažemius valstiečius slėgė įvairios pyliavos, privalomi mokesčiai ir kita. Rytais, kol dar tamsu, ateidavo ir partizanai, prašydavo pavalgyti, išbūdavo visą dieną o sutemus išvykdavo. Keista, bet namus, kuriuose gimiau, sap­nuoju dažnokai, nors jie jau seniai sudegė...

– Kodėl vis tik svarbu žinoti savo kilmę, savo krašto istoriją?

– Domėjimasis šeimų istori­jomis ro­do aukštesnį kultūros lygį. Šeimų istorijoms pirminiai šaltiniai yra žinios iš senelių, vyresnių žmonių, šeimos dokumentų. Toliau patikimiausi šaltiniai – bažnytinės metrikų knygos, bet jos ne visos yra išlikusios. Na, o savo krašto istorija reikėtų domėtis kiekvienam tautiečiui. Juk semtis stip­rybės iš praeities ragino ir tautinio lietuvių atgimimo šauk­liai. Panašūs žodžiai yra ir Lietuvos himne.  

– Kas ir kaip galėtų paskatinti visuomenę labiau gilintis į savo šak­nis?

– Atsimenu dar mokykloje iš klasės auklėtojos išgirstą posakį „Lenk medį, kol jaunas“. Manyčiau, kad būtina į mokyklas įvesti krašto pažinimo ir etninės kultūros pamokas, atgaivinti Kraštotyros draugiją, mokyklose steigti kraštotyros būrelius, rengti kraštotyros darbų parodas, kultūrines pavel­do­saugines išvykas, keliones po apylinkes. Kaip medis be šak­nų džiūva, taip tau­ta be savo šaknų pažinimo nyksta.

– Kai atvykstate į gimtuosius kraštus, ką pastebite pirmiausia? Ar džiugina, o gal liūdina laikmečio daromi pokyčiai?

– Atvykęs į Šilalę, kaskart matau gražėjantį miestą. Privačių namų kiemuose daug žalumos, ir tai džiugina. Gerai, kad daugėja asfaltuotų buvusių žvyrkelių. Malonu buvo aplankyti sutvarkytą Kvėdarnos (Padievaičio) piliakalnį ir jo aplinką. Bet nejauku pasidaro, kai Kvėdarnoje pamatai užrašą „Namas parduodamas“, kai sužinai, kad vienur ar kitur panaikintas sveikatos punktas ar kitos žmonėms svarbios įstaigos...

– Ko palinkėtumėte Šilalėje ir rajo­ne gyvenantiems žmonėms: vaikams, jau­nimui, šei­moms, valdininkams? 

– Jaunimui linkiu nesusigundyti žalingais įpročiais, nepalikti Tėvynės Lie­­tuvos. Linkiu, kad Šilalės rajono žemės ūkis, pienininkystė turėtų sąlygas gyvuoti, kad žmonės galė­tų dirbti nenuostolingai, kad plė­totųsi tradiciniai amatai. Lin­kiu, kad šilališkių šeimos būtų gausesnės – man labiausiai skauda, jog Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. O visiems valdžios atstovams linkiu sėk­mingai ir garbingai vykdy­ti tarnybines pareigas, nors jiems irgi nelengva.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.