Laikas bėga, lieka tik prisiminimai...
Prieš kurį laiką amerikietis finansininkas David Gvillo, ieškodamas savo šaknų, atrado, kad jo proprosenelis Ludger Gvillo atvyko su tėvu iš Rusijos-Lenkijos (taip pavadinta amerikiečių imigracijos dokumentuose). Jo tėvas buvo daktaras, karo gydytojas, vertėjas Felicijonas Gedvilas, gimęs Varnių parapijoje, Polipkalnyje, prie Beržės (dabar Šilalės rajonas). Nepaprasta jo gyvenimo istorija buvo aprašyta „Vorutos“ žurnale (2020 m., Nr. 2). Trumpai galima priminti, kad jo tėvas, irgi Felicijonas, buvo Žemaitijos kunigaikštystės matininkas, o pusbrolis Stanislovas Juozas – Vilniaus apskrities matininkas. Dabar Deividas siekia apjungti visus pasaulio Gedvilus feisbuko grupėje „Gedvilas Families Around the World“.
Žurnale „Lietuvos bajoras“ (2023 m., Nr. 28) publikuotas didelės apimties straipsnis „Gedvilai – kilmės ir raidos paieškos“, kuriame apžvelgtos galimos kilmės versijos, įvairūs šios giminės įvykiai istorijos tėkmėje. Senovinis asmenvardis Gedvilas yra kilęs nuo žodžių „gedėti” ir „viltis”. Žemaitijoje bajorai Gedvilai paminėti dar Vytauto laikais, kai prie Medininkų iš jo gavo žmogų Videimaitį. Tad nors yra žinomi dar anksčiau buvę Žemaitijos kunigaikščiai tokiu pat vardu, nėra visiškai patikima juos susieti. 1586 m. rugpjūčio 10 d. valdovo privilegija,
nenurodant herbo, bajorystė Žemaitijoje buvo patvirtinta Steponui ir Benediktui Petravičiams, Lenartui Matejevičiui bei Kasparui Martinovičiui Gedvilams. Jų tėvonija buvo prie aukščiausio Žemaitijos kalno – Medvėgalio, ten kur senaisiais laikais buvo Beržės laukas. 1667 m. tarifų surašymo duomenimis, tuometiniame Pavandenės paviete gyveno net penkios Gedvilų šeimos. Dabar jų rasime ne tik kiekviename Lietuvos rajone, istorinėse LDK žemėse ar Rusijos platybėse, bet ir daugybėje kitų pasaulio šalių.
Gedvilai buvo smulkieji bajorai, iki Žemaitijos elito „neprasimušė“, bet vaizdumo dėlei galima pateikti keletą jų paminėjimo Šilalės krašte atvejų senuosiuose aktuose. XVII a. be Beržės Gedvilų, šeimos dar turėjo valdas ir gyveno Kvesčiuose, Vartulėnuose, Jaunodavoje (Karšuvos pavietas), Kantautuose, Bruštunuose (Šiauduvos pavietas), Kaštaunaliuose, Burniuose (Pajūrio pavietas). XVI a. teismų knygose yra įrašai, kad tokiose Beržės vietose, kaip Angiltinių Piva, Pokalnajai, Kalnų Pogirda, nupirkti „šmotai ariamos žemės“, Antdaubės ir kitos pievos, Vaskiškių laukai, Šilamiškio krūmynai, dvarelis Daumantiškėse ar iškeistas „pelių laukas“ Medžiamiškiuose.
Vienas iš Gedvilų, pardavęs gabalą Beržės, žemę Vaskiškėje, Greiviuose, Antaukštoje, Medvėgalio kalne, nupirko dalį Kvesčių dvaro Poižnėje – prie Ižnos upės Karšuvos valsčiuje, o žemę Popelianio trakte sukeitė su žeme Kvašiuose. Kitas pardavė pusę Možrimaičių dvaro Šiauduvos valsčiuje ir prastesnes žemes Skurbinuose (Pajūrio valsčius). Būta nesutarimų su kaimynais ar net giminaičiais. Štai susitarta su Jokūbaičių akalicos šlėkta dėl Juodšakių valdų ribų Pajūrio paviete, bet kitu atveju kartu su Skinderiais, Biržiškomis bylinėtasi su Jaciničiais dėl žemės valdų ribų pažeidimo bei nuostolių padarymo Nedojės ir Juodšakių žemėse dabartiniame Šilalės rajone.
Buvo ir kitokių sandorių, kai nupirkta nelaisva „merga“ (devka) ar „bernas“ (parobkas), susitaikymų dėl sumušimo ar „gvoltiško užvažiavimo“ taip vadinamoje Šilo Miško brastoje Piaulės upėje nupirktose žemėse Vaskiškėse ir Daumantiškėse. Paragaudžio bajorkaimyje bylinėtasi su vienu kaimynu, kuris, švedų kareivių padedamas, niokojo jų valdas bei veržėsi į Mankiškių dvarelį. Įdomus atvejis užfiksuotas 1597 m., kai Mykolas išlaisvina „nuo bet kokios nelaisvės ir amžinai palieka laisvą“ savo tarną belaisvį maskvietį („polonenika moskvitina“) Joną Fedorovičių ir duoda jam amžinam naudojimui ariamos žemės, vadinamos Sakovčizna, Beržės dvare.
Įvairūs Gedvilų palikuoniai buvo bent 7 herbų turėtojai. Bajorystės bylose Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge yra daug informacijos apie juos. Kaštaunalių arba Vaikių Lauko dvaro Laukuvos seniūnijoje savininkai 1689 m. buvo Balnakilpės herbo Gedvilai, vėliau nupirkę šalimais Paverkšnio užusienį, prasiplėtę į Grimzdus, Rubiškius, Silvestriškes, Lembą, Kalnyčius ir turėję 60 valstiečių kiemų. Kai kurie iš jų palaidoti Kaštaunalių kapinėse, prie kelio į Laukuvą.
Šeptickio herbo Gedvilai per giminystę su Stanevičiais valdė ne tik Gaštynų dvarą (už Kurtuvėnų) ar kitas valdas, bet ir Kaukoliškes-Jaunodavą, Košius (Kvašius) prie Kaltinėnų. Jau vėliau, apie 1790 m., matininkas Felicijonas už 6400 tinfų prūsiškų monetų („karunkinių“) nusipirko Beržę-Polipkalnį.
Dolivos herbo Gedvilai kilę iš Beržės dvaro (Pavandenės valsčiuje). Tą patvirtino Žemaitijos žemės teisme įregistruotas 1571 m. pardavimo įrašas, kai Steponas padidino savo dvarą įsigytomis žemėmis. Tad ten buvo ir Beržės-Gedviliškių dvaras, be to, palikuoniai turėjo dvarus ar valdas, kaip vėlgi Kalnyčius (su Kelpšiškiais, Mileišiškiais, Narušiškiais) Paragaudyje (Pajūrio valsčiuje, prie Kvėdarnos) ar Palokystyje. Keletas tos linijos Gedvilų, kaip Kazimieras ir Jonas, matyt, po 1863 m. sukilimo buvo žandarų priežiūroje ir išbraukti iš bajorų, Antanas Jeronimas ištremtas į Tobolsko guberniją.
XIX a. iš senųjų valdų Šilalės rajone Gedvilai beturėjo žemės Polipkalnyje (120 dešimtinių), Grimzduose ir Pakalnyčiuose, o iš neminėtų vietovių dar valdė Siautelų dvarą Laukuvos parapijoje, žemes Daniluose ir Prienuose-Zdaniškėse Kaltinėnų valsčiuje.
Nors šiuo metu vietovės Gedvilaičiai, Gedviliai, Gedvilai oficialiame Adresų registre yra paminėtos tik Kelmės rajone, anksčiau tokių vietovių buvo daug daugiau. Štai XVI a. senovės Žemaitijos vietovardžių žodyne jų įrašyta bent 12.
Virgilijus LUKOŠIUS
