Tenenių bažnyčia – senosios Lietuvos palikimas

Teneniai, kaimelis prie to paties pavadinimo upelio, tu­ri tikrą deimantą – Šv. Barboros bažnyčią, 250 metų iš­saugojusią ne tik senajai kultūrai būdingas architek­tū­­rines formas, bet ir gyvas maldos bei bendruomenės su­­si­būri­mo tradicijas. 

Liaudies meistrų kūrinys

Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad Tenenių Šv. Barboros bažnyčią 1782 m. pastatė dvarininkas Adomas Belevičius, 1789 m. jai padovanojęs ir žemės sklypą. Tada ir buvo įkurta parapija. Bažnyčia ir varpinė pastatyta iš kirviu tašytų eglinių rąstų, o liaudiškos architektūros formų, turinčių baroko bruožų,

bažnyčios pastatuose yra iš­likę daug autentiškų detalių, būdingų Žemaitijos medinėms bažnyčioms. Įdomu tai, jog šių maldos namų pag­rindinio fasado plotis yra toks pat, kaip pastato aukštis.

1849 m. Šv. Barboros bažnyčia buvo atnaujinta, apie 1860-uosius pastatyta dar ir medinė keturkampė koplyčia. Sovietmečiu baigiantis nugriūti pastatas vieną 1985 m. naktį netikėtai buvo atnaujintas – teneniškiai ir dabar spėlioja, kas galėjo imtis tokio sunkaus bei pavojingo darbo. 

2002 m. Tenenių bažnyčios atnaujinimu pasirūpino valsty­bė, skyrusi 150 tūkst. litų. Per metus restauratoriai ir staty­bi­ninkai sustiprino maldos na­mų pamatus, pakeitė supuvusius sienojus, stogą ir bokštelį laikančias konstrukcijas, iš naujo lentomis apkalė bažnyčią. 

Tenenių Šv. Barboros bažnyčią puošia 1852 m. įrengtas paauksuotas altorius, šventoriuje stovi medinė dviejų tarpsnių varpinė, XIX a. pabaigoje pastatytas medinis koplytstulpis ir lurdas. 

Nėra žinių, kas sta­tė Tenenių Šv. Barboros baž­­nyčią, bet pagal jos formas ga­li­ma numanyti, kad tai vietinių liaudies meist­rų sumanumo, kūrybos ir rankų darbas, todėl ir jauki ši medinė kaimo bažnytėlė. Į Kultūros vertybių registrą Tenenių Šv. Barboros bažnyčia įtraukta dėl savo architektūrinės ir kraštovaizdinės vertės. 

Išaugino keturis kunigus

Špitolėje, kur gyveno bažny­čios tarnai, užaugusi Onutė Gečaitė-Vilčiauskienė pasakojo, kad jos tėvas Antanas Gečas zva­­nininku (varpininku) Tene­nių bažnyčioje dirbo 25 metus. Mo­teris tebeturi išsaugojusi knygelę „Bažnyčios pirmamokslis“, iš kurios tėvas mokėsi tikėjimo tiesų, o mamos skaitytą „Namų ūkio vadovėlį šeimininkėms“, išleistą Žemės ūkio rūmų 1937 m., sako ne kartą ir ne du perskaičiusi. Rodydama 1932 m. darytą nuotrauką, kurios ant­ro­je pusėje užrašyta „Tenenių bažnyčios vidus laidotuvių dienoje“, O. Gečaitė-Vilčiauskienė sa­ko, jog Tenenių bažnyčia išsaugojo tradiciją prieš laidojant mirusiuosius nešti į bažnyčią. Taip kaimo bendruomenė malda atsisveikina su savo nariais.

Po karo, pasak Onutės, bažnyčioje nebuvo elektros, stovėjo dumpliniai vargonai, o dump­les liepdavo spausti kaimo vaikams. Jei mišios būdavo paprastą dieną, jų net neleisdavo į mokyklą.  

„Tyčiodavosi iš mūsų ir klasės draugai, ir mokytoja, vadindavo davatkomis, dėl to jausdavome bažnyčiai priešiškumą. Kai iš Tenenių išvažiavome, įstojome į komjaunimą, nors tėvai ir kategoriškai nesutiko. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad grįžusi čia ir vėl nuėjau padėti bažnyčiai, ir vėl esu davatka“, – juokiasi teneniškė, neslepianti, kad kaime vyresnio amžiaus žmonėms nėra daugiau ką veikti, o bažnyčia suteikia bend­rystę, nes joje susirenka panašaus amžiaus žmonės.

Jokia išimtis Teneniai nebuvo ir dėl soviet­mečiu naikinto tikėjimo. 

„Gerai atsime­nu, kaip atvažia­vo Silvinskis ir liepė tėvui lipti į varpi­nę nuka­binti varpus. Nebeleido skambinti, kad neperspėtų miškuose esančių par­tizanų. Tėvas kategoriš­kai atsisakė, tada lipo patys, nu­pjaustė varpus“, – pasakoja moteris. 

Šio krašto žmonėms visada buvo svarbi laisvė – tą liudija ir netoli bažnyčios Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pasodintas ąžuolas. Kovos už laisvę čia buvo labai aršios: aplinkiniai miškai buvo pilni partiza­nų, vyko kruvini susidorojimai, kalbama, jog klebonijoje, o gal net po bažnyčios altoriumi, buvo slepiami kovotojų už laisvę ginklai.

Tačiau Tenenių gyventojai labiausiai didžiuojasi iš savo krašto kilusiais kunigais. O jų buvo tikrai nemažai. 1982 m. bažnyčioje vyko teneniškio, da­bar jau a. a. kun. Albino Arnašiaus primicijos. Jis buvo baigęs agronomiją, bet 40 me­tų sulaukęs įstojo į seminariją, baigė ir kurį laiką tarnavo Vaitimėnuose.

Nuvažiavę prie jūros, teneniškiai būtinai užsuka į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur dirba jų žemietis kun. Kęstutis Balčiūnas. Iš Tenenių kilęs kun. Ramūnas Gerdauskas tarnauja Nemakščių Švč. Trejybės parapijoje, o šį birželį į kunigus įšventintas Mantas Šideikis paskirtas į Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapiją ir yra Kauno arkivyskupijos Carito kapelionas. 

„Mūsų žmonės yra labai tikintys, bažnyčia visais laikais būdavo pilna, dėl to ir kunigų tiek daug išauginome“, – sako O. Gečaitė-Vilčiauskienė.

Atlaidai – svarbiausia kaimo šventė

Tačiau mažėjant Teneniuose gyventojų, mažėja ir į bažny­čią sekmadieniais ateinančių žmonių. Bet štai pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, vykstant tra­diciniams Porciunkulės atlaidams, ji būna pilnutėlė. Išvertus iš italų kalbos Porciunkulė reiškia „maža dalelytė“. Pirmaisiais krikščionybės amžiais atsiskyrėliai iš Palestinos pastatė koplytėlę, kurią pavadino Angelų Marijos vardu. Ją atstatė daug Dievo malonių patyręs Šv. Pranciškus, nuo tada Švč. Angelų Marijos koplytėlė, stovinti Asyžiaus kalno papėdėje, tapo pranciškonų širdimi. Patyręs Dievo siųstą regėjimą, Šv. Pranciškus 1216 m. išprašė iš popiežiaus Honorijaus III šiai koplytėlei visuotinių atlaidų malonę. 

Tenenių Šv. Barboros bažny­čioje vykstantys Porciunkulės atlaidai nuo neatmenamų lai­kų yra išskirtinė šio kaimo šventė. Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė tikina, kad ir atlaidai, ir po jų rengiama šventė vyksta jau daugiau kaip 100 metų. Nors pasilinksminimų tradicijos keičiasi, vietinių požiūris į Porciunkulės atlaidus išlieka toks pat. 

„Nors seniūnijoje tėra tik 410 registruotų gyventojų, į atlaidus suvažiuoja žmonės iš viso Šilalės rajono ir ne tik. Kai pra­šome leidimo rengti šventę, institucijų vadovai juokiasi, kad visur normalūs žmonės ruošiasi Kalėdoms, Naujiems metams, o Teneniuose – Porciunkulei. Ir iš tiesų Teneniai Porciunkulei išpuošiami, nukerpami, pagražinami. Prieš rugpjūtį šluojami kiemai, valomi langai, perkami net nauji drabužiai. Suvažiuoja namiškiai, iš užsienio specialiai grįžta giminės, didelė šventė bū­na“, – džiaugiasi Tenenių seniūnė.

Tradicijos yra mūsų bend­ruomeniškumo pamatas – tas, ant kurio stovi šimtmečius atlaikiusi, tikėjimo jėga išsaugota paprastutė, bet jauki Tenenių Šv. Barboros bažnyčia. Poryt ji vėl bus gyva, o jos prieigos skambės nuo čia susirinkusiųjų balsų, šypsenų, apsikabinimų...

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.