Prie Jūros upės – Pajūris: vasaros pramogų sostinė

Pajūris, bet ne prie Baltijos. Šilalė turi savo Jūrą ir savo pramogų sos­tinę – ja kiekvieną vasarą tampa Pajūrio seniūnija, kurioje vasaros savaitgaliais daugiau svečių nei sa­vų gyventojų. Kaip dar svetin­giau juos priimti, galvoja ne tik bai­da­res nuomojantys ir nakvynę siū­lantys verslininkai, bet ir ga­li­my­bių užsidirbti ieškančios Pajū­rio se­niū­nijos bendruomenės. 

Kaimas su visais miesto privalumais

Pajūris yra vienos iš trylikos Šilalės kaimiškų seniūnijų centrų, tačiau kaimu jo niekas nevadina. Miestelyje veikia Stanislovo Biržiškio gimnazija, yra šeimos klinika, parduotuvių, vaistinė, krizių centras, net restoranas „Jūra“.

„Esame turtingiausi iš visų seniūnijų, nes miestelio gyvenimą išjudino Lietuvos kariuomenės brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas. Jei mums ko ir trūksta, tai tik kultūros namų“, – tikina Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė.

Dauguma miestelyje gyvenančių žmonių, pasak seniūnės, dirba. Vieni iš na­mų, nuotoliniu būdu arba savo versluose, kiti – šalia veikiančioje medienos apdirbimo įmonėje ar artilerijos batalione, treti važinėja į Šilalę, Tauragę ar Klaipėdą. Vakarais jaunos šeimos mėgsta rinktis Jūros upės rekreacinėje zonoje, kur smagu pasivaikščioti, pasitreniruoti ar pasišnekučiuoti susėdus ant upės kranto ar pavėsinėje, yra kur pažaisti vaikams.  

„Seniūnijoje gyvenamąją vietą deklaravo mažiau nei 2 tūkst. gyventojų, bet kasdien miestelyje ir aplink jį yra keliskart daugiau žmonių. Bataliono kariai, jų aptarnauti atvažiuojantis personalas, karinį miestelį statantys statybininkai, baidarėmis atplaukiantys poilsiautojai Pajūryje sukuria miestui prilygstantį judėjimą. Kai prieš keletą metų Lietuvos automobilių kelių direkcija išmatavo automobilių srautą, paaiškėjo, jog per parą keliu pravažiuoja apie 2 tūkst. mašinų. Balsių pusėn važiuojančių buvo gerokai mažiau“, – pasakojo seniūnė. 

Anot R. Veščiūnienės, smagu ir tai, kad Pajūris tampa daugianacionaliniu: liepos 6-ąją Tautiškos giesmės giedoti atėjo Sakartvelo pilietis. Paaiškėjo, kad žmogus dirba įmonėje, statančioje karinį miestelį.

Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė Ingrida Syminaitė-Paulauskienė tikina, jog brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną aptarnaujančių darbuotojų kaita itin maža – žmonės džiaugiasi darbo vietomis, gerais atlyginimais ir neieško, kur galėtų būti geriau. 

„Kas norėjo ir atitiko reikalavimus, vi­si įsidarbino. Bet ne visi nori dirbti. Nemažai daliai žmonių atrodo, kad geriau tegul valstybė viskuo pasirūpina“, – neslepia nusivylimo bend­ruomenės pirmininkė, pripažįstanti, jog pašalpų sistema žmones sugadino. 

Ji suskaičiavo, kad 3 vaikus auginantys tėvai, abu dirbantys už minimumą, negauna jokių valstybės lengvatų, o tokia pat nedirbanti šeima yra visiškai aprūpinama, tačiau vis tiek pyksta, kad per anksti rytą jiems atvežamos į namus malkos. Tokių žmonių neprisikviesi padirbėti visuomenei naudingų darbų, jie nepakrutins nė piršto net savo pačių gerovei. Ir jau auga trečia ar net ketvirta tokia karta...   

Vietiniai ūkininkai turėtų parduoti ir daržovių, ir uogų, kiaušinių, sūrio, medaus, bet turgelis, savivaldybės pastatytas už 132 tūkst. eurų, dažniausiai stovi tuščias. Picas kepęs Marijus Kačinas taip pat uždarė savo piceriją – pabrangus maisto produktams ir elekt­ros energijai, picos savikaina taip pakilo, kad nebeliko dėl ko dirbti. Norą ką nors daryti tirpdo ir biurokratinės kliūtys, dideli mokesčiai bei sunkiai įveikiami reikalavimai. Kartais jie, pasak bend­ruomenės pirmininkės, yra absurdiški. Pavyzdžiui, daug Pajūrio vietų priskiriama paveldo teritorijai. Joje nieko negalima daryti, net suoliukų statyti, todėl ir akcija „Žydintis Pajūris“ teko rengti kitoje vietoje, nei buvo sumanyta.  

Verslui klestėti padeda Jūra

„Jūros upė mums yra lyg arterija, apie kurią visi buriamės. Baidarėmis plaukti į Pajūrį žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos. Anądien skambino iš Latvijos. Turkas, pasirodo, jau yra plaukęs, dabar norėtų pratęsti maršrutą. Prašė surasti nak­vynę“, – pasakoja mažosios bendrijos „Plaukiam“ direktorė Bernadeta Bladienė. 

Verslininkė ne kartą girdėjo poilsiautojus kalbant, kad Jūra – ypatinga, su niekuo nepalyginama upė. Plaukiant ja, nepuola uodai, negilu, ir nors yra daug akmenuotų vietų, slenksčių, jie nesudaro ekstremalių situacijų, dėl kurių reikėtų nerimauti ar nebūtų galima pramogauti su vaikais. 

Miestelyje baidarių nuoma užsiima keturi verslininkai, dar keli jas nuomoja kitose seniūnijos vietovėse. Populiariausias 10 kilometrų maršrutas yra nuo Pajūrio iki Žvingių. B. Bladienė tikina, jog sėkmingam verslui labai svarbi infrastruktūra. 

„Gali plukdyti žmones, kai yra sustojimo vietų, įrengtos poilsiavietės, šiuolaikiniai tualetai, konteineriai atliekoms. Dar reikėtų gerų nakvynės vietų – yra sodybų su nameliais, kuriuose priimami nakvoti poilsiautojai, bet jų per mažai“, – pastebi verslininkė, rengianti  pramoginius žygius baidarėmis. 

Visiems ilgam įsimena Joninių naktinis plaukimas, kai temstant upe pajuda deglų apšviesta kelių dešimčių bai­darių vilkstinė, o ant kranto laukia laužas ir nakties vaišės.

Dianos ir Tomo Rupšių įkurtoje Palaivio poilsiavietėje šiemet vyko didžiausias Lietuvoje išskirtinių automobilių festivalis „Moto Pride“: suvažiavo per 100 naujų, senų, retro, klasikinių, sportinių automobilių, vyko varžybos, pasirodymai, koncertai. 

Pasak seniūnės, Pajūris tapo vasaros pramogų sostine, o plaukimus baidarėmis rengiantys verslininkai garsina visą Šilalės rajoną. Prieš keletą metų atlikus vietinių verslininkų apklausą, suskaičiuota, jog per vasarą rekreacinėje zonoje išlaipinta daugiau nei 22 tūkst. poilsiautojų. 

Tačiau be plaukimo nedaug ką atvykstantiems žmonėms pajūriškiai tegali pasiūlyti. Tad dabar labiausiai laukiama lauko teniso kortų, svajonėse jau gimsta riedlenčių parkelis – jo reikėtų pirmiausia saviems vaikams, tačiau būtų galima pakviesti ir pramogautojus.

„Norime lauko kino, būtų gerai ir kempingas. Dabar turistai džiugina tik parduotuvių savininkus, todėl ieškome idėjos, kuri leistų bent kiek užsidirbti ir bendruomenei“, – neslepia Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė I. Syminaitė-Paulauskienė. 

Bet labiausiai gyventojai laukia, kol bus nutiestas dviračių takas iki Šilalės. Į darbus žmonės važiuoja ir dviračiais, ir elektriniais paspirtukais, tačiau kol kas tai yra labai pavojinga, nes pro šalį be perstojo lekia automobiliai. 

„Buvo parengtas dviračių tako projektas, bet dabar sako, kad lėšų nėra. Tai kokio velnio mums  suka galvas dėl žaliosios ekonomikos, gąsdina, kad uždraus taršius automobilius. Blogai, jog sėdintys Vilniuje nežino, kaip žmonės Lietuvoje gyvena, nesupranta, kad ne visi gali nusipirkti elektrinį automobilį. Dviračių takas nuo Pajūrio iki Šilalės pliusas ir susisiekimui, ir turizmui – gal iš baidarių išlipę poilsiautojai išsinuomotų dviračius ir važiuotų apžiūrėti Šilalės“, – svarsto bendruomenės moterys. 

Žvingiai – kaimas su miestelio statusu

„Gyvename miestelyje, bet turime daug gražių ūkių, kuriais didžiuojamės“, – tikina Pajūrio seniūnė, kviesdama į Žvingius, kur ūkininkauja ir bend­ruomenei vadovauja Irena Žymančienė. 

Ji Bikavėnuose superka pieną „Žemaitijos pienui“ ir pati laiko karvių, avių, užsiaugina sau ir vaikams mėsos, pasigamina pieno produktų, kas lieka –

atiduoda pieninei. Ūkininkė tikina, jog pieno kaina dabar tokia, kad sakyti „parduodu“ nesiverčia liežuvis. 

„Esame įpratę gyventi kaimiškai, visko turėti, tai nemokame atsisakyti gyvulių. Bet kažin, ar ne geriau tiems, kurie jų nebelaiko. Anksčiau ir vieną karvę laikyti apsimokėjo. Šeimą pamaitindavo ir dar uždirbdavo, žmonės taip prie pensijos prisidurdavo. Dabar karves laiko tik tie, kurie nieko daugiau nesugalvoja“, – sako I. Žymančienė. 

Sugalvoti kažką daug galimybių nėra: Žvingiuose teliko bažnyčia ir bibliotekos

filialas. Žmonės pasigenda parduotuvės, medicinos punkto, autobusas važiuoja tik kartą per savaitę. O gyventojai sensta, ne visi gali vairuoti, ne visi automobilius turi. Vargo kyla susirgus: jei reikia suleisti vaistus, arba ieško, kas nuveš į Pajūrį, arba moka pinigus tam, kuris gali suteikti tokią paslaugą. 

„Tas nykimas liūdina žmones. Kol buvo mokykla, kitaip jautėmės, atrodė, kad aplink ją sukasi visų gyvenimai. Ir pandemija žmones išgąsdino – sunku prisikviesti į renginius, daugelis bijo iš namų pasijudinti“, – teigia Žvingių bend­ruomenės pirmininkė. 

Kažkada Žvingiai buvo svarbesnis centras už Pajūrį, Žvingių Švento Kryžiaus išaukštinimo bažnyčios klebonas aptarnaudavo Pajūrio parapiją. Miestelio statusą Žvingiai turi ir dabar, tik išlaikyti jį sunku. Tad Žvingių kaimo bend­ruomenė iš paskutiniųjų stengiasi, apsiėmusi prižiūrėti uždarytos mokyklos pastatą. Kad žmonės neatitoltų vieni nuo kitų, kad jaustųsi reikalingi, bend­ruomenės nariai sveikina juos su jubiliejais, kviečia į šventes. Ateinančiais metais Žvingių bendruomenė švęs dvidešimtmetį, ir visą tą laiką jai vadovauja I. Žymančienė. Ji neslepia, kad aktyvių žmonių Žvingių krašte nėra daug, bet kartą per mėnesį reikalus aptarianti bendruomenės taryba randa kuo pradžiuginti gyventojus. Štai šį pavasarį Dalia ir Vytautas Mockai pakvietė į gegužinę Vilkų Lauko kaime – iki ryto grojo armonika ir abipus Jūros skambėjo žmonių juokas. 

Kultūrą sunaikino privatizavimas

Kaimynams iš Žvingių, valdantiems pusę buvusios mokyklos pastato, Pajūrio miestelio bendruomenė gali tik pavydėti. Keli kambariukai seniūnijos pastate, kur anksčiau veikė pašto skyrius, jų poreikių netenkina, juo labiau, kad juose veikia ir miestelio istorijos muziejus, renkasi į ansamblį susibūrę pensininkų sąjungos „Bočiai“ nariai. Nors jie negauna jokio finansavimo, patys ir repetuoja, ir koncertus rengia. O miestelio bendruomenei tenka glaustis seniūnijos salėje arba kviesti žmones į rekreacinę zoną.  

„Vadiname save gatviniais, nes bend­ruomenės namų neturime. Gal dėl to ir žmones suburti sunku. Miestelyje kitoks gyvenimo būdas nei kaime, visi žmonės skirtingi, gyvena ir linksminasi kas sau. Nežinau, koks turėtų būti renginys, kad visi norėtų dalyvauti“, – svarsto I. Syminaitė-Paulauskienė.

Pajūryje jau labai seniai nėra nei kultūros namų, nei laisvalaikio salės, o vienintelė kultūrą puoselėjanti vieta yra Stanislovo Biržiškio gimnazija bei į renginius iš Laukuvos atvažiuojantis įgarsintojas. Todėl pajūriškiai su pavydu žvelgia į kaimynus, turinčius kultūros namus, kuriuose gali repetuoti meno kolektyvai, vyksta renginiai, koncertai. Daugelis dar atsimena buvusių valdžių sprendimą neremontuoti miestelio kultūros namų, o juos privatizuoti ir ieškoti lėšų naujų statybai. Kol politikai ieškojo vietos statyboms, baigėsi visų infrast­ruktūrinių projektų finansavimas. Viltis vėl sustiprėjo, kai ankstesnė bend­ruomenės pirmininkė Staselė Serapinienė parašė projektą vaikų dienos cent­rui įkurti bažnyčiai priklausančioje senojoje klebonijoje. Tuomet kalbėta apie galimybę kartu įkurdinti ir kultūros darbuotojus. Tačiau savivaldybei nepavyko susitarti su Telšių vyskupija, ir projektas liko dūlėti valdžios stalčiuose. Tada pradėta kalbėti, jog esą netrukus liks tuščias vaikų globos namų pastatas. Tik kai vaikai buvo iškelti į bendruomeninius globos namus, pastate įsikūrė krizių cent­ras.

„Kultūrą sunaikinti galima greitai, o atkurti sunku. Nereikia nieko brangaus ir didelio – tegul tik savivaldybė kaip nors randa galimybių gimnazijos priestatui, kuriame galėtų būti ir laisvalaikio salė. Turėtume daugiafunkcį centrą, visiems užtektų vietos“, – mano I. Syminaitė-Pau­lauskienė.  

Prisiėmė pareigą saugoti istoriją 

Nors bendruomenė ir benamė, jos indėlis į miestelio gyvenimą labai didelis. Jau vien muziejus ko vertas! Pagrindą jam padėjo buvusi Pajūrio žemės ūkio technikumo direktoriaus pavaduotoja, istorikė Danutė Danaitienė, surinkusi ne tik profesinio rengimo įstaigos, bet ir miestelio kūrimosi bei raidos istorijos faktus. Nors muziejus pradėjo veikti tik 2021 m. pabaigoje, eksponatai jame dabar sunkiai telpa. Muziejų prižiūrinti ir edukacijas rengianti Šilalės viešosios bibliotekos Pajūrio filialo bibliotekininkė Rasa Griškienė sako, kad daugumą eksponatų sunešė vietiniai gyventojai. 

„Žmonės atneša net šeimos relikvijas – XIX a. išleistas ir jau visai „suskaitytas“ savo močiučių maldaknyges. Neturime gerų sąlygų tokiems leidiniams saugoti, bet stengiamės, kiek įmanome“, – tikina R. Griškienė.

Pasak jos, jei muziejus turėtų daugiau vietos, būtų galima sukurti įdomių edukacijų. Jau kuris laikas bendruomenės moterys suka galvas, kur pastatyti originalias audimo stakles. Būtų ir kas jas surenka, ir kas austi pamoko, trūksta tik vietos.

„Gal kam atrodo, kad senos klumpės tinka tik išmesti. Bet su kokiu entuziazmu darželinukai stoja į eilę jų matuotis. O jei dar parodai lentelę ir pasakai, jog čia turės būti jų sąsiuvinis! Mūsų kartai neįdomu, atsibodę, o vaikams nematyta, tik reikia įdomiai pateikti, suintriguoti“, – tvirtina bibliotekininkė.  

Iš Pajūrio muziejuje saugomus senus pinigus pasiskolinusi Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteka parengė parodą „Pinigų ir vekselių įvairovė Lietuvoje“. Paroda jau aplankė ne vieną miestą, pabuvojo Klaipėdos vokiečių bendrijos Simono Dacho namuose, ją Vlado Statkevičiaus muziejuje galėjo pamatyti ir šilališkiai. Bendruomenės narės Editos Merkelienės sudėti į stendus, dabar pinigai puošia Pajūrio miestelio muziejų. 

Muziejus įrengtas, tvarkomas bei prižiūrimas savanorystės pagrindais, todėl nekyla abejonių, kad bendruomenės žmonės daro didelius darbus. Nugriovus technikumo pastatus, įvažiavimą puošusias skulptūras nuspręsta pastatyti prie Jūros upės. Ten įsikurs prisiminimų parkas: Pajūrio seniūnė R. Veščiūnienė jau parengė žemės ūkio technikumo istoriją pasakojančią medžiagą, kuri bus iškabinta prie skulptūrų įrengtuose stenduose. Šeštąjį šimtmetį skaičiuojanti Pajūrio dvaro, iš kurio ir išaugo miestelis, istorija tęsiasi, čia gyvenantys žmonės nenori pamiršti, kuo didžiavosi kelios šio krašto gyventojų kartos.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.