Tremtinės knygą jau gali perskaityti ir islandai
Miesto jubiliejaus iškilmėse sulaukėme svečių iš įvairių pasaulio kampelių. Vieni tokių – Islandijos universiteto profesorius dr. Geir Sugirdsson bei mūsų kraštietė vertėja Vilma Kinderytė, atvežę Šilalės garbės pilietės (vardas suteiktas po mirties) Dalios Grinkevičiūtės į islandų kalbą išverstą knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
G. Sugirdsson – Islandijos universiteto profesorius, filosofijos mokslų daktaras – ne tik verčia kūrinius iš kinų kalbos, bet labai domisi ir lietuvių kalba. Tam, be abejo, įtakos turi ir apie dvi dešimtis metų Islandijoje gyvenanti jo žmona V. Kinderytė. Jos vyras laisvai kalba angliškai, vokiškai, susikalba ir lietuviškai.
„Nusprendėme, kad islandai turi daugiau sužinoti apie tai, kas iš tiesų vyko tuometinėje sovietų sąjungoje. Islandijoje visada buvo vadovaujamasi tik vienu požiūriu į istorijos įvykius – tuo, ką antrojo pasaulinio karo metu ir po jo išgyveno vokiečių tauta. Islandai karo žiaurumų niekuomet nepatyrė ir jiems sunku suvokti, ką jautė į Sibirą ištremti žmonės, koks ten buvo jų gyvenimas, grįžimas į tėvynę, jos ilgesys. Tad kai mano vyras perskaitė Dalios knygą vokiečių kalba, abejonių, jog ją būtina išversti į islandų kalbą, neliko“, – pristatyme Vlado Statkevičiaus muziejuje, kur šiuo metu yra įrengtas D. Grinkevičiūtės atminimo kambarys, kalbėjo vertėja.
V. Kinderytės teigimu, D. Grinkevičiūtės knyga yra antroji lietuvių kūrėjų knyga, išversta į islandų kalbą, prieš tai islandai skaitė tik 1976 m. išverstą „Baltaragio malūną“. Beje, „Lietuviai prie Laptevų jūros“ Islandijoje yra labai populiari, perkama ir skaitoma, pristatytas leidimas yra jau antrasis.
G. Sugirdsson prisipažino, kad tremtinės atsiminimai jį sukrėtė iki sielos gelmių: sakė, jog ne kartą buvo priverstas sustoti, nebegalėjo tęsti darbo, nes aprašomi įvykiai spaudė ašaras. Versti šią knygą jis pradėjo 2021-ųjų gruodį, o po kelių mėnesių prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą. Tai skatino dirbti dar spėriau, o pastarieji įvykiai tik patvirtino, kad Rusijos agresija niekur nebuvo dingusi, tiesiog tūnojo ir laukė... Kita vertus, kilo klausimų, ar apskritai versti tokią knygą šiuo laikotarpiu, ar ją priims islandų tauta. Tačiau greitai paaiškėjo, kad baimintasi be reikalo, o „Lietuviai prie Laptevų jūros“ užkariavo islandų skaitytojų širdis savo autentiškumu. Net tai, kad aprašomi protu nesuvokiami žiaurumai, genocidas, nuo skaitymo neatgraso.
„Girdėjau pasisakymų, jog kai kas nors skundžiasi prastu likimu, yra nepatenkintas gyvenimu, skaičiusieji Dalios knygą rekomenduoja susipažinti, ką teko išgyventi lietuviams“, – sakė V. Kinderytė.
Žmonai pritarė ir Geir, priminęs, kad būtent D. Grinkevičiūtės balsas atstovauja daugumai represuotųjų.
„Dalia, rašydama šią knygą, buvo jauna, 22–23 metų. Tad ir aš, prieš paimdamas knygą į rankas, tikėjausi kitokio teksto. Tačiau D. Grinkevičiūtės tekstai yra ypatingai ryškūs, įtaigūs, puikiai perteikiantys jauno žmogaus išgyvenimus, kai aplinkybės vaiką akimirksniu paverčia suaugusiu. Tas stiprus Dalios balsas mane ir vertė tikėti, kad jis turi būti išgirstas Islandijoje“, – knygos vertimo motyvaciją aiškino islandas.
Pristatyme dalyvavo ir šiuo metu Telšiuose gyvenanti Adolfina Apolonija Straukienė, kuri pažinojo knygos autorę – būtent D. Grinkevičiūtės pastangomis ji tapo gydytoja.
„Buvau baigusi medicinos mokyklą ir gavau paskyrimą dirbti felčere Teneniuose. Meldžiau dangaus, kad mane ištrauktų iš tų pelkėtų vietų, nes tais laikais Teneniai buvo gūdus užkampis. Vieną dieną sulaukiau pranešimo, kad reikia atvykti į Kvėdarną, mat mano skambučio laukia rajono ligoninės vyriausiasis gydytojas. Lėkiau į Kvėdarną dviračiu“, – prisiminimais dalijosi A. A. Straukienė.
Tąsyk telefonu jai buvo pranešta, jog ji perkeliama į Laukuvą, o ten teko talkinti gydytojai D. Grinkevičiūtei. Pasak telšiškės, reikėjo išlaikyti ne vieną jos egzaminą, kol įgijo pasitikėjimą. Ir būtent D. Grinkevičiūtė ją skatino tapti gydytoja, tęsti studijas medicinos institute.
„Visada jaučiau jos nuoširdžią globą. Pamenu, kai įstojau, ji mane Kaune nusivedė į kavinę atsigerti arbatos – buvau kaimo vaikas, kavinėje lankiausi pirmąkart gyvenime ir tai paliko didžiulį įspūdį. Vėliau ji rūpinosi mano studijomis, atveždavo medžiagos chalatams pasisiūti. Po studijų išvykau į Telšius, bet visą likusį gyvenimą su gydytoja palaikėme artimus ryšius. Kiek ją atsimenu, ji nuolat baiminosi KGB-istų, jautė jų persekiojimą. Kai sunkiai susirgo ir atvyko pas mane į svečius, siūliausi ją gydyti Telšių ligoninėje svetima pavarde, užregistruoti kaip savo tetą. Bet ji nenorėjo. Kad Dalia baiminosi ne be reikalo, įsitikinau per jos laidotuves: kapinėse atsirado pulkas jaunuolių, kurie vilkėjo juodomis striukėmis, niekas nežinojo, kas jie tokie“, – pasakojo A. A. Straukienė.
„Lietuviai prie Laptevų jūros“ jau yra išversta į 16 kalbų, dažnu atveju kiekvienas leidimas turi skirtingą pavadinimą. Islandai paliko tiesioginį vertimą, o viršeliui parinko nuotrauką su Jakutijos sala, kurios uolą, tikėtina, matė ir D. Grinkevičiūtės aprašomi tremtiniai. Toji uola buvo jų kelio gimtinės link rodyklė, bet tuo pačiu – ir kliūtis, užstojanti kelią namo...
Žydrūnė MILAŠĖ
AUTORĖS nuotr.
