Šilališkė keičia požiūrį į senjorus

„Manau, reikia mokytis ne iš knygų, kurios parašytos jaunų žmonių be patirties, bet iš senjorų išminties“, – tikina iš Pagrybio kilusi Laura Balčiūtė.

Moteris daugeliui pažįstama kaip įvairių iniciatyvų senjorams autorė. Ir nors jau leidžia jiems skirtą žurnalą „60+“, spėjo įkurti senjorų pažinčių portalą ir netgi modelių agentūrą, neketina sustoti ir yra pilna naujų idėjų.

Kaune gyvenanti L. Balčiūtė sako į gimtąjį kaimą grįžtanti gana dažnai, beveik kiekvieną savaitgalį.

„Aplankome tė­velius. Kai­mas­ primena vai­kystę. Pa­tin­ka jame esantys namai, žmo­nės, laukai, miškai. Tie prisiminimai, nostalgija vis grą­ži­na atgal, o kadangi dirbu protinį darbą, tai gimti­nėje ir darželius raviu, ir mėšlą me­tu – tada aš pailsiu, man tai ge­riausias anti­stresinis gydymas“, – juokiasi Laura. 

Tėvai Virginija ir Alfredas Balčiai užaugino keturis vaikus, kartu su Laura augo seserys Vaida ir Agnė bei brolis Martynas. Gal dėl to ir Lauros bei jos sužadėtinio Artūro negąsdina gausi šeima – jiedu augina septyniolikmetį Nojų, septynerių Kajų bei šešiametį Matą. 

„Aš norėčiau persikelti į kaimą, bet kai esi ne vienas, reikia atsižvelgti į visų norus. Vyriausias sūnus baigė kirpėjo kursus, žaidžia futbolą, neturi čia tiek daug draugų, tad jam sunkiau. O mažiesiems stengiuosi kuo daugiau parodyti kaimo džiaugsmo. Dabar kiekvieną dieną po du kartus einame prie tvenkinio, žvejojame“, – pasakoja pagrybiškė.

Laura prisipažįsta, jog didelę įtaką nau­jiems projektams turėjo jos močiutė Jadvyga, gyvenusi Rūtelių kaime.

„Ji buvo nuostabus žmogus. Nieka­da gyvenime nemačiau jos piktos, ji ypa­tingai mylėjo vaikus. Prisimenu ją su ska­rele, pozityvią, šiltą asmenybę. Atsi­me­­nu ir kitus kaimo žmones, močiu­tės drau­gus – Dargius, Sirvydus, Betingį. Vi­sos­ vasaros buvo praleistos kaime. Se­nelis Jonas buvo šiek tiek kitokio cha­­rakterio, bet jis irgi mus labai mylėjo. Ir tą meilę, kai netekau močiutės, pradėjau jausti kituose seneliuose, močiutėse“, – sako moteris. 

L. Balčiūtė sukūrė ne vieną projektą, skirtą senjorams. Leidžiamas žurnalas „60+“, televizijoje transliuota laida „Pirmi kartai 60+“, rengti „Metų senjoro“ rinkimai ir daug kitų.

„Dažniausiai senjorai būna dėkingi už dėmesį, už tai, kad jų nepamirštame. Vi­sada sakau, kad jie mums reikalingi su savo išmintimi, patirtimi. Manau, reikia mokytis ne iš tų knygų, kurios parašytos jaunų žmonių be patirties, bet iš senjorų. Kiekvienas mano projektas atveda vis kitokių senjorų: vieni dėkoja už pirmus kartus, svajonių įgyvendinimą, kiti – tiesiog už dėmesį“, – sako Laura.

Tiesa, ji neneigia, jog daliai senjorų veiklos neįdomios, jie geriau laiką leidžia namuose.

„Teko sutikti nemažai tokių. Iš pradžių labai pykau – leidžiu nemokamą žurnalą, dovaną, bet tavęs nepriima. Paskui pagalvojau, kad jeigu jie nori bū­ti tarp keturių sienų, nesvarbu, ką siūlysi, vis tiek nesidomės. Manau, kad tokius žmones reikia palikti ramybėje, kol jie patys panorės kažkuo užsiimti“, – įsitikinusi L. Balčiūtė.

Anot pašnekovės, jos projektai yra skirti smalsiems senjorams, kurie keliauja, buriasi į organizacijas bei pan. To­kie noriai prisijungia ir prie senjorų modelių agentūros „Powerage'ncy“.

„Iš pradžių maniau, kad senjorų tik­rai nepavyks prisikviesti, todėl į modelių agentūrą kviečiau tuos, kuriuos pažįstu. Tačiau kai apie tai pavie­šino­me, tik­rai nesumeluosiu, kiekvieną­ dieną sulaukdavau bent penkių skambučių, laiškų su prašymu tapti modeliu. Senjorams svarbūs tokie projektai, nes kai kuriems tai buvo pirma fotosesija, kitiems – jaunystės svajonės įgyvendinimas. Be to, tai ir finansiškai nau­dinga, nes jei dalyvauji reklamose, gauni pinigų“, – atskleidžia projektų kūrėja.

L. Balčiūtė yra sakiusi, kad į senjorų modelių agentūrą atėję žmonės jaudinasi. Kaip tokiu atveju padėti? 

„Visada stengiuosi nuraminti, sakau, kad priimtų tą dieną kaip dovaną, juk ne kasdien fotografuojasi reklamai. O pa­­sitikėjimo priduoda ir profesionaliai­ ­atliktas  makiažas, parinkti rūbai“, – pasakoja šilališkė.

Pasak Lauros, šiuo metu modelių agen­tūrai priklauso virš 200 senjorų. Ir nors skambučių sulaukiama nuolat, vis tik tenka pripažinti, jog Lietuvoje požiūris į vyresnio amžiaus žmones dar yra gana kritiškas. Todėl svarstoma senjorų modelių agentūrą plėsti užsienyje.

„Džiugina tik tai, jog su kiekvienu projektu keičiasi visuomenės požiūris į senatvę. Gal ir valstybė pradės matyti kitokius mūsų senjorus“, – tikisi Laura.

Senjorų pažinčių svetainės tikslas, anot L. Balčiūtės, nėra padėti susirasti antrąją pusę – tai vieta, kur vyresni žmonės gali sutikti bendraminčių, pašnekovų.

Dabar Laura rašo knygą „Vaikeli, mes tai padarėme“ – apie meilę, senjorus, kurie išgyveno karus, tremtį. Taip pat kuriama nuolaidų kortelė „60+“. 

Nuolat bendraudama su vyresniais žmonėmis, Laura turbūt pagalvoja ir apie tai, kokią senatvėje įsivaizduoja save.

„Norėčiau suptis ant kėdės ir rašyti knygą kokioje sodyboje, kad šalia lakstytų anūkai, katinai, šunys. Tačiau dėl savo gyvenimo tempo, veiklumo, manau, nepavyks man taip sėdėti. Sakau, kad kuriu projektus senatvei, nes juk posakis ragina roges ruošti vasarą“, – juo­kiasi L. Balčiūtė.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo (G. Ačaitės)