Beveik pusšimtį metų kalbina molį...

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje eksponuojama mūsų kraštiečio, kvėdarniškio keramikos meistro, dailininko Gvido Raudoniaus darbų paroda. Visoje šalyje ir už jos ribų žinomas keramikas prieš parodos atidarymą sakė, jog tam jį paskatino vienintelis dalykas: „Gimtinės šauksmas“.

Pasiekęs didžiulio profesinio vertinimo, tačiau išlikęs tokiu pat kaimo vaiku, kokiu jį išaugino tėviškės žemė – taip galima trumpai apibūdinti žinomą menininką.

G. Raudonius gimė 1952-aisiais Kvėdarnos apylinkės Padvarninkų kaime, 11-os vaikų šeimoje.

„Buvau penktas vaikas, tad vėliau gimusiuosius, o tiksliau – su broliuku ar sesute grįžtančią mamytę – visada pasitikdavome su žemuogėmis, kurias verdavome ant smilgos. Būtent tai aiškiausiai įsirėžė į mano atmintį, ir tas vaikystės atsiminimas apie mamos laukimą, jos sutikimą yra atvaizduotas viename mano darbų, kuriuos pristatau Šilalės publikai”, – sakė G. Raudonius.

Vlado Statkevičiaus muziejaus parodų salėje eksponuojama 18 kraštiečio keramikos darbų. Du iš jų jau yra padovanoti muziejui. Menininkas sakė grįžtantis į Kvėdarną ir Šilalę su malonumu, nors vaikystės ar jaunystės atsiminimai labiau siejasi su gimtuoju kaimu. 

„Kadangi šeima buvo itin gausi ir tėveliams buvo sudėtinga visais vaikais pasirūpinti, man teko 4–8 klases lankyti Šilutės mokykloje-internate. Ten klasės auklėtoja buvo ir dailės mokytoja, keramikė. Būtent ji ir pastebėjo mano talentą šiam amatui, skatino jį tobulinti. Ir nors vėliau atradau daugiau įdomių veik­lų (fotografavau, vaidinau teatre), auklėtojos patarimai nepraslydo pro ausis. Galvoju, kad kiekvieno vaiko gyvenime labai svarbus yra mokytojo vaidmuo, nes aš savo giminėje vienintelis pasirinkau menininko kelią“, – teigė G. Raudonius.

Iš pradžių jis žinių sėmėsi Telšių, po to – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumuose. Jaunajam keramikui mokslai visur sekėsi puikiai, patiko kurti. Baigęs technikumą Kaune, vaikinas buvo paskirtas į Vilniaus „Dailės“ kombinatą. 

„Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo kitaip, man tai nebuvo svajonių darbas. Dirbau dailininku išpildytoju, o tai reiškia, kad reikėdavo per dieną išžiesti maždaug 1000 vienodų darbų. Mūsų kombinato produkcija keliaudavo ne tik į Lietuvos parduotuves, bet pasklisdavo po visą tuometę sovietų sąjungą, kai kada netgi nukeliaudavo ir į užsienio valstybes. Tad per metus įgavęs įgūdžių su kaupu, įstojau į Dailės institutą, pakliuvau pas profesorių Juozą Adomonį. Užsikrėčiau noru studijuoti meno istoriją, bet profesorius perkalbėjo – liepė nesiblaškyti. Paklausiau profesionalo patarimo ir neapsirikau“, – sakė keramikas.

Įgijęs aukštąjį išsilavinimą, Gvidas dirb­­ti grįžo į tą patį „Dailės“ kombinatą, tik jau nebe dailininku išpildytoju, o dailininku kūrėju, kurio vizijas ir įgyvendina išpildytojai. Iš viso kombinate buvo apie 30 tokių dailininkų, kiekvienam buvo skirtos atskiros dirbtuvės, suteikta laisvė kurti. Tad kvėdarniškis ten ir liko – Vilniuje su žmona Džiuljeta, taip pat keramike, gyvena iki šiol. G. Raudonius nuo 1978 m. dalyvauja ne tik parodose Lietuvoje bei užsienyje (kūrinius eksponavo 26 apžvalginėse dailės parodose, 16 tarptautinių, 16 grupės dailininkų parodų), bet ir tarptautiniuose simpoziumuose (Lietuvoje, Austrijoje, Suomijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Italijoje). Sukūrė keramikos kūrinių visuomeniniams interjerams (pano Kauno medicinos instituto Kar­diologijos cent­ro filiale Palangoje – 1977 m., dekoratyvinė sienelė Moksleivių kūrybos namuo­se – 1987 m., interjero plasti­ka Sveikatos apsaugos ministerijos pastate – 1989 m., nuo 1993-iųjų kuria keramikos dir­binius privatiems interjerams (Šventovė, Vartai, Krioklys, Pajūris, Vynuogynas), rengia kon­ceptualias dailės pa­rodas, simpo­ziumus, bienales. 1997-aisiais su žmona Vil­niu­je įkūrė kera­mikos studiją. G. Rau­­doniaus kūrinių turi Lie­tuvos dailės muziejus, užsienio taikomosios dailės muziejai. Kraš­tietis yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1983 m., 1994–1998 m. jai vadovavo. 

Tačiau Šilalėje iškilaus me­nininko darbų paroda surengta pirmą kartą. Pa­sirodo, muziejininkai jį kaip kraštietį „atrado“ tik dabar... 

Naujasis Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis pažadėjo kūrėjo ne tik nepamiršti, bet ir išnaudoti jo talentą šilališkių gabumams atskleisti, susidomėjimui keramikos amatu sužadinti. Mat G. Raudonius šiuo metu kaip tik tuo ir užsiima – dalyvaudamas Europos Sąjungos finansuojamuose kultūros projektuose, veda užsiėmimus mokyklose, globos namuose. 

„Keramika yra labai sunkus, kruopštus ir daug sąnaudų reikalaujantis darbas. Pirmiausia kiekvieną daiktą reikia nulipdyti, paskui išžiesti, vėliau išdžiovinti ir tik po to kelissyk deginti. Mano naudojamos krosnys yra itin galingos, tad vieno kūrinio vienas deginimas sueikvoja elektros už maždaug 70 Eur. Edukacijoms, žinoma, telkiamės kitas technologijas. Žmonėms labiausiai patinka japonų Raku technika, kai gaminiai yra degami tiesiog lauke“, – pasakojo jau apie 20 metų edukacine veikla užsiimantis meno kūrėjas.

G. Raudonius kuria interjero puošmenas, kurios vertinamos už santūrumą, plastiškumą, ryškią faktūrą, lakoniškumą bei dekoratyvumą. 

„Šiuolaikinė keramika yra labai pakitusi: savo erdvėn ji įtraukia ir vaizdinio pasakojimo dalykus, ir spalvinius niuansus, liniją, jau nekalbant apie formą. Apie savo darbus kalbėti aš nenoriu, nes viskas, kas nuo manęs priklauso, jau padariau, dabar jie „gyvena“ patys savaime. Pastebėjau, jog, laikui bėgant, sentimentai gimtinei stiprėja, todėl norisi atiduoti gimtiesiems kraštams savo duoklę. Su malonumu pasižadu atvykti pas jus dažniau, nes matau, kaip kasmet gimtinė gražėja, jos gyventojai – laisvėja. Edukacijų metu pastebiu, kaip ir vaikai, ir vyresni žmonės pasikeičia kūrybos proceso metu. Tikiu, kad bend­romis jėgomis tai suteiksime ir Šilalės rajono gyventojams“, – pirmosios parodos gimtinėje atidarymo metu kalbėjo G. Raudonius.

Menininkas žodžiais vaizdingai nutapė kūrybos procesą: vaikas į šalį paslenka mobilųjį telefoną, į rankas ima molio gabalą, o tada paminkęs teškia jį į stalą – gaunasi paplotėlis, pradėjus lenkti to „klecko“ kraš­tus į viršų, jau formuojasi dubenėlis ir t.t. Anot menininko, tas procesas už­buria, įtraukia ir išlaisvina. Būtent tai ir yra keramikos žavesys, o kur dar abe­jonės, kad iki paskutinės akimirkos nežinai, kas gausis, kai pasibaigs degimas...

Apžiūrėti žinomo keramiko darbus Vlado Statkevičiaus muziejuje galima iki rugsėjo 30 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.