Susitiko po 35-erių metų
Tuometę Kaltinėnų vidurinę mokyklą palikusi 35-oji abiturientų laida susitikimus su klasės draugais bei pedagogais organizuoja kas penkerius metus. Bet šiųmetis susitikimas po 35-erių metų buvo kitoks – sulaukta ir tų bendramokslių, kurių buvę klasės draugai nematė nuo tada, kai atšoko išleistuves.
„Baigėme vidurinę 1988-aisiais. Buvome ta laida, kuri nesimokė 10-oje klasėje – mes ją tiesiog prašokome, nes tais metais buvo įvestas 12-os klasių ugdymas. Mūsų laida gausi, net 33 abiturientai“, – prisiminė viena iš bendramokslių susitikimo organizatorių Reda Schwarz-Dargevičiūtė.
Pasak jos klasės draugės Redos Ežerskienės-Kasputytės, šis klasės susitikimas išties buvo išskirtinis ir gausus – dalyvavo 23 buvę klasiokai.
„Kadangi didžioji dauguma klasiokų niekur neišvyko, susieiname gana dažnai. Tačiau prieš penkerius metus vykęs susitikimas buvo itin negausus – dalyvavo gal pusė klasės, dar ankstesnis buvo kažkoks keistas, krėtėme išdaigas, ir aš, pamenu, stebėjausi, negi galėjau kažkada su šiais žmonėmis mokytis vienoje klasėje“, – juokiasi Reda.
Pasak jos, praėjusį savaitgalį susitikimas buvo labai šiltas, jaukus, kiekvieną norėjosi apkabinti, pakalbinti. Ypač džiugino tai, kad jame dalyvavo tie klasės draugai, kurie į ligšiolinius susitikimus neatvykdavo.
„Mūsų buvo tiek daug, kad vos tilpome į savo klasės suolus. Dar labiau džiugino, jog į klasę įžengė ir mūsų buvusi auklėtoja Lidija Lazdauskienė. Visa tai yra Redos nuopelnas – ji ir gyvendama Vokietijoje sugebėjo visus prikalbinti atvykti pabendrauti“, – giria R. Ežerskienė klasiokę, su kuria mokėsi nuo pirmos iki paskutinės klasės.
Kaltinėnų vidurinės mokyklos 35-osios abiturientų laidos susitikimas įvyko rugpjūčio 26 d. Po to kalbintos abi Redos vienbalsiai pripažino, kad jaudulys prasidėjo net neįžengus į mokyklą. Anot jų, keistas jausmas apėmė einant taku mokyklos link, kur mokėsi visus 11 metų. Tiesa, dabartinės gimnazijos pastatas yra nepalyginamai gražesnis, o jį supanti aplinka neatpažįstamai išpuoselėta.
„Tas šiltas jausmas sustiprėjo dar labiau, kai prieš akis išvydome iki šiol prie mokyklos tebestovintį mūsų laidos atsisveikinimo simbolį ir dovaną – ąžuolinį koplytstulpį. Jis per 35-erius metus gerokai nusidėvėjo, tad susiėję draugėn nutarėme koplytstulpį atnaujinti, restauruoti užrašą „Atėjau, kad rodytum man kelią“, paženklinti jį atminimo lentele“, – sako R. Schwarz.
Anot R. Ežerskienės, staigmenų netrūko – Vokietijoje gyvenanti klasės draugė įteikė du albumus, kuriuos jie turėjo užpildyti, o vėliau perduoti klasės auklėtojoms (kadangi klasė buvo jungtinė, jos auklėtoja buvo ir vokiečių kalbos mokytoja Aldona Eimanavičienė). O bene labiausiai nustebino susitikime pasirodžiusi mokytoja L. Lazdauskienė.
„Visi buvome įnikę į rašto darbus, kai prasivėrė klasės durys ir tarpduryje pasirodė auklėtoja. Tai buvo didžiulė staigmena – pasitikome ją plojimais, o ji savo ruožtu visus mus po vieną kvietėsi „prie lentos“, klausinėjo, kaip sekasi, kur gyvename, kuo užsiimame“, – dalijasi susitikimo akimirkomis R. Ežerskienė.
Abi buvusios bendramokslės džiaugiasi, kad, nepaisant prabėgusio laiko, ryšys išliko – klasiokai bendravo nuoširdžiai, kalbėjo apie tai, kas labiausiai skauda, kas džiugina, dalijosi namų ir verslo rūpesčiais. R. Ežerskienė įsitikinusi, jog tam įtakos turi sėslus daugelio gyvenimo būdas: ir ji, gyvendama bei dirbdama Laukuvoje, dažnai su kai kuriais klasės draugais susitinka, pasikalba. Žinoma, yra tokių, kurie gyvena užsienyje, išvyko į kitus Lietuvos rajonus. Tačiau nė vienas jų nenori likti nuošalyje, bendrauja ne tik džiaugsmingomis akimirkomis, bet palaiko ir ištikus bėdai.
„Esame dėkingi savo auklėtojai, kuri, nebodama garbingo amžiaus ir ne itin stiprios sveikatos, vis tik ryžosi su mumis susitikti. Mokytoja kažkada buvo šokėja, vadovavo šokių būreliui, labai mėgo keliauti, ir aistra kelionėms uždegė ne vieną – mūsų klasė apvažiavo visą Lietuvą, o kitos klasės kartu su ja aplankė ir užsienio valstybes. Mokytoja L. Lazdauskienė buvo išskirtinė asmenybė, atsiminimai apie ją – patys šilčiausi“, – sako R. Schwarz.
Ir juokiasi, jog, lygindama savo ir savo dukros ugdymosi procesą Vokietijoje, Kaltinėnuose randanti daugiau pliusų bei privalumų.
Iš Žilių kaimo kilusi Reda jau 20 metų gyvena Vokietijoje, tačiau didžiuojasi savo žemaitiška kilme, parvažiuoja į namus mažiausiai keturis sykius per metus ir visada džiaugiasi susitikimais su buvusiais klasės draugais, kaimynais.
„Man smagu, kad galiu kiekvieną apkabinti, pabendrauti. Nė vienas nežinome, kiek mums dar liko. Laimei, netektys dar aplenkia mūsų klasę. Bet kiekvienas turime savo gyvenimo kelią, būtent jis mus ir suvedė“, – šiltu susitikimu su bendramoksliais džiaugiasi R. Schwarz.
35-osios laidos abiturientai tradiciškai sutarė susitikti po 5-erių metų, o mažesnėmis grupelėmis – gal netgi dažniau. Juk, pasak abiejų Redų, peržengus gyvenimo pusiaukelę, kiekvienas penkmetis darosi vis ilgesnis.
Žydrūnė MILAŠĖ
R.SCHWARZ nuotr.
