Didžiausia fotografijos vertybė – nesuvaidintos emocijos

Rugpjūčio 19-ąją minint Pasaulinę fotografijos dieną pakalbinti keli mūsų mieste dirbantys fotografai vieningai sutinka, jog šis užsiėmimas yra tarsi sportas: įtraukiantis ir užburiantis. 

Fotografijos terminą 1839-aisiais sukūrė fizikas Džonas Heršelis. Nuo tada ir Lietuvoje pradėta rašyti fotografijos istorija, o tarp žinomų šalies fotografų yra ir šilališkių: tai ir žurnalistas, fotografas Aloyzas Stasytis, surengęs ne vieną parodą, ir viena žinomiausių šių laikų kūrėjų Berta Tilmantaitė. Ji – pirmoji fotografė Lietuvoje, kurios nuotraukos buvo publikuotos „National Geographic“ žurnale bei kituose garsiuose leidiniuose, ir daug kitų autorių.

Šilalėje taip pat dirba ne vienas fotografas. Tarp jų – ir fotografės kelią neseniai pradėjusi Deimantė Girskytė, kurios nuotraukas jau matė ir „Šilalės artojo“ skaitytojai. Tiesa, moters teigimu, pirmiausia ji yra mama, o tik po to fotografė. Dienos yra aktyvios ir pilnos veiksmo, o į fotografiją ji susikoncentruoja po mamos „darbo valandų“. 

„Fotografija man yra savęs išreiškimas vizualiniu bū­du. Tai hobis, darbas, atsipalai­da­vimas ir viskas viename. Foto­­grafija domiuosi ja seniai, bet rim­čiau užsiimti pradėjau prieš ge­rą pusmetį“, – sa­kė „Dei­man­tė Girskytė photography“ įkūrėja.

Anot šilališkės, jai labiausiai patinka vaikų ir šeimų fotosesijos, nes jos išsiskiria tikromis, nesuvaidintomis emocijomis, patinka stebėti vaikų ryšį su tėvais bei kitais šeimos nariais ir įamžinti jį taip, kaip mato pati.

„Mėgstu fotografuoti šventes, ypač krikštynas. Jas irgi priskiriu šeimos fotosesijoms, nes man tai pati jaukiausia šeimos šventė, pilna gerų emocijų, juoko, kartais vaiko ašarų, bet viskas yra tikra ir visa tai stengiuo­si perteikti nuotraukose“, – sako Deimantė. 

„EMI photographer“ įkūrėja Emilija Aurilienė teigia, kad jau nuo vaikystės iš rankų nepaleisdavo fotoaparato. 

„Pirmas vestuves fotografavau būdama 14 metų, tad šiame kelyje esu jau apie dešimt­metį. Fotografija man yra emocijos, jausmai. Noriu, kad ir ma­no fotografuojami žmonės, žiūrėdami į nuotraukas, patirtų tuos jausmus, kuriuos jautė tą akimirką, kai ji buvo užfiksuota. Ir, aišku, fotografija man yra saviraiškos būdas“, – pripažįsta Emilija.

Ji sako labiausiai mėgstanti įamžinti vestuves bei asmenines fotosesijas. Tačiau paradoksas – fotografuoti kitus yra leng­viau nei fotografuotis pačiai. 

Fotografija domisi ir Vaida Pet­raitytė. Anot jos, kol kas fotografuoja tik sau, o jos objektyvas dažniausiai būna nukreipiamas į artimuosius, šeimos narius.

„Kaip žmonės eina į gamtą atsipalaiduoti, taip mano poilsis ir atokvėpis yra fotografavimas. O pavadinti šį pomėgį galima ir savotišku sportu: dažnai tenka bėgioti, tupinėti ar net prigulti ant žemės dėl geresnės nuotraukos“, – juokiasi „Vaideta Photography“ įkūrėja.

Jos teigimu, svarbiausia – nesuvaidintos emocijos, kurios palieka didžiausią įspūdį nuot­raukose. Vaida sako, kad labai vertina šiltą žmonių bendravimą ir bendradarbiavimą fotosesijos metu, todėl stengiasi išpildyti kliento lūkesčius bei pasiekti geriausią rezultatą. 

Vaidą imtis fotoaparato paskatino senelis, kuris pats fotografavo.

„2014 metais, kai pradėjau stu­dijuoti universitete dailės ir dizaino pedagogiką, teko daly­vau­ti fotografijos paskaitose bei įsigyti savo pirmąjį gyvenimo draugą – „Nikon D-7100“. Pabandžius padaryti pirmus kad­rus atsiskaitymams, labai pa­tiko, tai buvo lyg naujas gyvenimo gūsis“, – prisimena Vaida.

Baigusi studijas, šilališkė nutarė tęsti šią veiklą – anot jos, norėjosi „išplaukti į platesnius vandenis“ ir fotografuoti ne tik kraštovaizdžius, gyvūnus ar sa­vo šeimą, bet įamžinti ir kitų žmonių šventines akimirkas.

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovių nuotr.