Kelią į laisvę nutiesė tautos valia priešintis

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje su­sirinkę šilališkiai paminėjo oku­pacinės kariuomenės išvedimo iš Lie­tu­vos 30-metį. Seimo nario Jono Gudausko iniciatyva į Šilalę atvykę is­to­ri­nių įvykių liudininkai, Seimo Na­cio­nalinio saugumo ir gynybos komiteto pir­mi­ninkas Laurynas Kasčiūnas pri­­minė, kokia svarbi ši diena yra Lie­­tu­vai ir kodėl negalime pavargti, re­miant ukrainiečių kovą prieš ag­re­sorę Rusiją. 

Nuo Laisvės šauklio paminklo iki Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios nusidriekusi Laisvės kelio eisena, smagiai trenkiant maršą Karinių jūrų pajėgų orkestrui, į gatvę išviliojo net ir tuos, kurie sekmadienį leido soduose, daržuose ar prie televizoriaus. Trankūs būgnų garsai, įnešant vėliavas į bažnyčią, privertė krūptelėti ne vieną maldai susikaupusį parapijietį, tačiau toks sukrėtimas, pasak Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono, kun. Sauliaus Katkaus, gyvenime kartais yra labai reikalingas – priverčia kitu žvilgsniu pažvelgti į svarbius įvykius ir mus supančią aplinką. 

Sekmadienio pamoksle kun. S. Katkus priminė, kaip per paskutinę vakarienę savo apaštalams Kristus sakė žinantis, kad jam teks prikaltam kentėti, mirti ant kryžiaus – pergyvendami dėl Mokytojo, jie neišgirdo, kokia viltinga bus šios istorijos pabaiga. 

„Žmonės išsigąsta sunkumų, nenori nešti sunkaus savo gyvenimo kryžiaus, bet Jėzus sako, jog, norint sulaukti išganymo, būtina atsižadėti savęs. Kitaip tariant, atsižadėti savo puikybės, susireikšminimo. Dažnai atrodo, kad esame labai svarbūs, užmiršdami, kad  esame tik dalis šeimos, dalis bendruomenės, dalis Bažnyčios, Lietuvos ir pasaulio. Tada, kai sugebame išsižadėti savęs ir kantriai nešti savo kryžių, kuris yra visų mūsų bendra našta, suteikianti gyvenimui prasmę, sugebame padaryti labai daug“, – sakė kun. S. Katkus.  

Klebonas priminė susirinkusiems rekolekcijose dažnai skambantį posakį: jei jautiesi ko nors nevertas, daryk, kad būtum vertas, jei abejoji dėl savo gebėjimų, stenkis ir pasiseks.

„Įvykiai, kuriuos minime, ir viltys, kurias puoselėjame, skatina mus kantriai nešti savo pareigų, savo pašaukimo kryžių ir pirmon vieton statyti  tai, kas svarbiausia – Lietuvos laisvę“, – priminė parapijiečiams kunigas. 

Po Šv. Mišių Laisvės dienos paminėjimo iniciatorius, Seimo narys J. Gudauskas pakvietė susirinkusiuosius pasidalinti prisiminimais apie įvykius, įtvirtinusius 1990-aisiais atkurtą mūsų šalies nepriklausomybę. Pasak politiko, tomis dienomis ir jis rinkosi savo kelią – 1992 m. lapkričio 4 d. prisiekė Lietuvai ir tapo Vidaus reikalų ministerijos saugumo tarnybos pirmojo pulko kariu. 

„Mano istorija yra tokia pat, kaip mū­sų valstybės istorija. Kviečiu prisiminti, ką tuo metu kiekvienas veikėme, kaip jautėmės, ir paklausti artimųjų, kaip jie jaučiasi dabar, čia, Lietuvoje – nuo to priklauso labai daug“, – sakė J. Gudauskas, pripažinęs, kad gyvenime stengia­si vadovautis kariuomenėje viešojo saugumo tarnybos vado, generolo Serge­jaus Madalovo, kuriam visada buvo svar­bus kiekvienas žmogus, pavyzdžiu. 

Į Šilalę atvykęs S. Madalovas neslėpė, jog, atkūrus nepriklausomybę, buvo daug nerimo – kilo pavojus, kad okupacinė kariuomenė atidarys kalėjimų vartus ir kovoti prieš Lietuvą paleis bene 14 tūkst. kalinių. Dėl to ir buvo sukurta viešojo saugumo tarnyba. Nors pirmasis pulkas, kuriame buvo apie 2 tūkst. karių, turėjo tik minimalią ekipuotę, 1990 m. gruodžio mėnesį jau buvo pe­rėmęs visų kalėjimų apsaugą, o kitų me­tų birželį buvo apsirūpinęs ir technika. Suremontavę iš sovietinės kariuomenės nupirktus nenaudojamus 5 „zilus“, 4 „uralus“ ir 6 „gazikus“, bet kuriuo metu 300 karių galėjo pervežti į riaušių vietą.  

Prisiminimais apie tai, kaip rugpjūčio 31-ąją, prieš pat vidurnaktį, iš Kenos geležinkelio stoties išlydėjo paskutinį okupacinės kariuomenės ešeloną, pasidalijo Šilalės garbės pilietis, tuo laikotarpiu susisiekimo ministru dirbęs Jonas Biržiškis. Visose įmonėse tuomet dirbo okupacinei valstybei ištikimi komunistai, kurie Lietuvos vyriausybės atstovų net neįsileisdavo į įmonių teritorijas, neklausė jų nurodymų.

Sveikinimo žodį tarė ir Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vadas majoras Mantas Ragulis. Nors Lietuvos gynybinės pajėgos visą laiką stiprinamos, pasak majoro, labai svarbu, jog šalia kariuomenės būtų ir visuomenė – ji yra didžiausia jėga, ginant valstybę nuo užpuolikų. 

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas įsitikinęs, jog prieš 30 metų okupacinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos prilygo stebuklui. 

„Kai Kovo 11-ąją Lietuva atkūrė nepriklausomybę, niekas be mūsų pačių netikėjo, kad pasiseks. Kai kurių valstybių lyderiai netgi sakė, jog lietuviai nacionalistai viską sugadins, nes reikia padėti Gorbačiovui įvykdyti „perest­roi­ką“. Apie tai, kad Baltijos šalys gali kovoti dėl savo nepriklausomybės, niekas negalvojo. Pirmas Lietuvos pripažinimas atėjo tik po tragiškų Sausio įvykių 1991-aisiais – kiek reikėjo dirbti, kiek laukti, nepasiduoti! Kiek buvo raginimų sustabdyti Nepriklausomybės akto galiojimą ir derėtis su Maskva dėl konfederacinių ryšių. Bet mes to nedarėme, ėjome atkakliai ir principingai į priekį. Ir rezultatas – išvedama kariuomenė iš Lietuvos. Anksčiau nei iš Vokietijos, Vengrijos, kitų Europos valstybių. Aš tai vadinu geopolitiniu stebuklu, nes per tuos 2–3 metus, kol Rusijoje Borisas Jelcinas skleidė laisvesnę mintį, sugebėjome ištrūkti iš sovietinio lagerio“, – priminė L. Kasčiūnas.

Seimo narys ragino pagalvoti, kas būtų atsitikę, jei svetima karinė grupuotė būtų likusi Lietuvoje, jos vadai gavę pilietines teises, kurių jie siekė ir gavo Vokietijoje. Ar tokiomis aplinkybėmis Lietuva būtų priimta į NATO ir Europos Sąjungą?

„Dabar girdžiu svarstant, kiek galima remti Ukrainą, esą mes jau pavargome nuo karo. Bet kai Wagner pulko dalis, apie  4–5 tūkst. ginkluotų žmonių atvyko į Baltarusiją, Lietuvoje kilo chaosas, buvo aptariami scenarijai, rizika. Tas pats Wagneris, 15–20 tūkst. karių su tankais, sunkiąją technika, stovėjo prie Bachmuto, bet ukrainiečiai ir tokią jėgą atlaikė. Jeigu dabar kritiškai įvertintume, kiek ukrainiečiai nustūmė Rusijos pajėgumus atgal bent jau sausumoje, drąsiai galime pasakyti, kad mes gavome 5–7 metus laisvės, o gal ir daugiau“, – įsitikinęs Seimo narys.

Pasak L. Kasčiūno, esminė pamoka, ku­rią turime išmokti, yra visos tautos valia priešintis. Ukrainiečiai 21 amžiuje įtikino pasaulį, kad patriotizmas, tauti­nė tapatybė yra be galo svarbūs dalykai.

„Okupantai laimi ne tada, kai kelia vėliavas ir stato savo paminklus, bet tada, kai palaužia tautos valią priešintis. Kiek būsime nepalaužiami, tiek okupantas bijos įžengti į mūsų žemę“, – neabejoja Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Prisiminimų įspūdį stiprino ir bažny­čioje eksponuojama fotomenininko Romualdo Požerskio fotografijų pa­ro­da „Pa­sitinkant laisvę“. Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 30-mečiui skirtoje ekspozicijoje pristatomos kariuomenės išsikraustymo iš Lie­tu­vos akimirkos, užfiksuotos 1993 m. rugpjūčio 31 d. Kaune, Panemunėje dislokuoto 108-ojo oro desanto pulko teritorijoje.

Iš viso Lietuvoje buvo dislokuota apie 35 tūkstančius Rusijos karių, maždaug 3000 tankų, apie 200 lėktuvų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.