Paminkliniuose akmenyse – kraują stingdantys skaičiai
Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Būtent tą 1943-iųjų dieną buvo sunaikintas Vilniaus getas, o istoriniai duomenys skelbia, kad iš beveik 40 tūkstančių jo kalinių žydų nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik 2–3 tūkst. Lietuvos žydų tragedija prisimenama ir Šilalėje, kur iki karo žydai gerokai didino ir vietinių gyventojų verslumą, skatino miestietišką gyvenimo būdą. Deja, viskas, kas buvo sukurta, žlugo, žmonių gyvenimai sunaikinti...
Senųjų šilališkių atsiminimai apie laikus, kai gyveno kaimynystėje su žydais, dabar yra saugomi kraštotyros specialistų. Pasak oficialių šaltinių, 1923 m. visuotinio surašymo duomenimis, Šilalėje gyveno 670 žydų iš bendro 1058 gyventojų skaičiaus. Iki Antrojo pasaulinio karo čia veikė 16 parduotuvių, o didžioji dalis jų savininkų buvo žydai. Tais laikais jose galėjai rasti visko: noragų, dalgių, kirvių, kastuvų, žibalinių lempų, degtukų, muilo, avalynės, drabužių, degtinės, druskos, silkių ir kt. Kadangi elektros nebuvo, parduotuvių viduje švietė žibalinės lempos, o naktimis mieste budėdavo sargas. Prekes žydai į lentynas dėliojo irgi ne bet kaip: apačioje – prastesnes, viršuje – geresnes, o brangesnes (kojines, saldainius) laikydavo po stiklu. Kadangi prekyba vyko derybų principu, jokių kainų prie prekių nebuvo. Imančiuosius prekių „ant bargo“ (skolon) registruodavo specialioje knygoje ir skaičiuodavo palūkanas.
Veikė Šilalėje ir trys siuvyklos, dvi iš jų priklausė žydams Libermanui bei Volfui Grosmanui. Dar du žydai turėjo savo kepyklas. Vienas jų (Mileris) laikė ne tik arbatinę, bet ir restoraną, kur prekiavo degtine, limonadu, alumi. Žydės Kunkienės arbatinėje kepiniai buvo gražiai sudėlioti stiklinėje vitrinoje, pirkėjus aptarnaudavo šeimininkės dukra. Leibio karčemoje buvo parduodami alkoholiniai gėrimai.
Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus užfiksuotuose šilališkių pasakojimuose įvardinta, kad žydas Benskė buvo pasistatęs raudonų plytų viešbutį (dabar šioje vietoje yra rajono savivaldybė), teikė apgyvendinimo paslaugas, prekiavo degtine, turėjo mašinų ir autobusų bei pats vežiodavo keleivius į kitus miestus. Taip pat Šilalės žydai vertėsi prekyba mediena, mėsa bei linais, dirbo batsiuviais, krosnininkais, dailidėmis, skardininkais, stogdengiais.
Iš 1829 m. surašymo duomenų žinoma apie žydų sinagogą Šilalėje (1748 m.), ritualinę pirtį, kapines bei religinę mokyklą. Tačiau per 1906 m. kilusį gaisrą sudegė ir naujai atkurta medinė sinagoga, tad jos vietoje 1910–1914 m. buvo pastatyta nauja, mūrinė (pastatas išlikęs iki šių dienų).
„Gaisro padarinių ataskaitoje nurodoma, kad visiškai sudegė ne tik medinė sinagoga su dviem priestatais, skirtais religinėms mokykloms, bet ir 106 žydų namai su ūkiniais pastatais, 14 krautuvių bei 43 karčemos“, – rašo kraštotyrininkas Kazys Misius („Šilalės kraštas“, VII-asis tomas).
Per 1833 m. ir 1840 m. kilusius gaisrus didžiausių nuostolių patyrusi gyventojų dalis taip pat buvo žydų bendruomenė.
1862 m. Šilalėje gimė vienas žymiausių žydų religinių bei visuomeninių autoritetų – Elijahu Akiva Rabinovičius. 1882–1892 m. jis buvo rabinu keliuose Lenkijos štetluose, o labiausiai išgarsėjo kaip Poltavos žydų bendruomenės vyriausiasis rabinas (juo buvo iki mirties 1917 m.), pirmųjų hebrajiškų žurnalų Poltavoje leidybos iniciatorius ir sąjūdžio Agudat Israel rėmėjas.
Dėl spartaus žydų štetlo augimo bei Rusijos imperijos diskriminacinės politikos Šilalėje sparčiai plito sionistinis judėjimas. 1898 m. Šilalėje veiklą pradėjo „Siono ištikimųjų“ centras (vad. Jakovas Levinsonas, Jakovas Kohenas, Zisel Nowitz). Laikui bėgant, mūsų mieste veiklą išplėtojo ir kitos sionistų organizacijos, todėl nemažai žydų iš Šilalės išvyko dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Jam pasibaigus ir prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, 1915 m. dalis Rusijos kariuomenės išvarytų žydų sugrįžo, bet rado tėviškę pasikeitusią – jų turtas buvo sunaikintas arba užvaldytas vietinių. Nepaisant to, daugelis Šilalės krašto žydų bendruomenių atsikūrė, suformavo savo tarybas.
Daug žalos ir nuostolių buvo patirta nuo dažnai tais laikais kildavusių gaisrų. Pavyzdžiui, 1939 m. gaisro metu sudegė 50 namų, 45 iš jų priklausė žydams ir 43 šeimos (180 žmonių) liko be pastogės.
Po 1940 m. Lietuvos aneksijos didžiuliai pakitimai vyko ir ekonominiame bei socialiniame žydų gyvenime. Didelės parduotuvės buvo nacionalizuotos, sionistų partija išformuota – žydai neteko ekonominio pagrindo ir atsidūrė sunkioje socialinėje padėtyje. 1941 m. birželio 22–23 d. žydai jau nebegalėjo pasitraukti iš Šilalės – sukilėliai atkirto kelius, rengė pasalas. Birželio 23 d. Šilalėje pradėta suiminėti žydų vyrus ir jaunuolius. Jie buvo įkalinti sinagogoje, o liepos 8 d. maždaug 135 žmonės sušaudyti. Edmundas Ruvinas Zeligmanas per stebuklą sugebėjo pabėgti. Jo gyvybę vėliau saugojo ir savo šeimų gyvybe rizikavo Ona ir Povilas Norbutai, Marijona ir Povilas Stonkai bei kiti šilališkiai. Savo atsiminimuose E. R. Zeligmanas pasakojo: „Liepos 6 d. į sinagogą suvarė daugiau kaip šimtą vyrų ir uždarė. Aš buvau kartu su tėvu ir broliu. Naktį sargybiniai pro langus ėmė mėtyti granatas ir daugelis žuvo, likusius gyvus nužudė rytojaus dieną. Mano brolis buvo tarp tų, kuriuos dar naktį sudraskė granata“.
Baisiausia, anot jo, buvo tai, kad žudė pažįstami, klasiokai, kaimynai...
Moterys, seneliai ir vaikai buvo įkalinti Šilalės dvare, o rugsėjo mėnesį nužudyti. Tad vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, beveik visi Šilalės žydai buvo sušaudyti Tūbinių miške. Likę Leono Vaitkevičiaus pasakojimai liudija, jog visus žydus iš pradžių išrengdavo, po to vesdavo prie iškastų duobių ir nušaudavo. Motinos buvo šaudomos kartu su vaikais. Per vieną dieną (nuo 8 iki 22 val.) buvo sušaudyti visi žydai, kuriuos atvežė 30 automobilių.
Holokausto padariniai Šilalės krašte buvo katastrofiški – nužudyta ne mažiau kaip 1300 žmonių (didžioji jų dalis – žydai), žydų bendruomenių nebeliko, o sovietinės okupacijos laikotarpiu galutinai sunaikinti ir visi žydų kultūros objektai. Nebeliko ir mūrinės Šilalės sinagogos įvaizdžio, nors rekonstruotas ir dėl to savo architektūrinę vertę praradęs pastatas tebestovi Vinco Kudirkos ir Maironio gatvių kampe (Maironio g. 2). Šioje sinagogoje iki 1941 m. veikė pradinė mokykla, dirbo vienas mokytojas, mokėsi apie 80 vaikų. Pokariu sinagoga buvo paversta sandėliu, vėliau – parduotuve.
1941 m. holokaustą Šilalės rajone mena keturios masinės kapavietės: dvi – Tūbinių miške, viena – Upynoje, dar viena – Šilalėje, Dariaus ir Girėno g. Šilalės miesto senosios žydų kapinės yra didžiausios visame rajone, jų teritorija užima apie 18 tūkst. kv. m. Tiesa, pokariu dalyje Šilalės žydų kapinių buvo pastatyti pramoninės paskirties pastatai.
Žydrūnė MILAŠĖ
Algimanto AMBROZOS ir kraštotyros archyvų nuotr.
