Kasdienė akistata su nuopuoliais ir džiaugsmas įveikus duobę

Socialinis darbas yra profesinė veikla, skirta padėti žmonėms, bendruomenėms spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais. Jis prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis psichologiškai sudėtingose situacijose. Tai ir darbas su negalią turinčiais žmonėmis, senoliais, socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ar įvairių priklausomybių turinčiais asmenimis. Kokių iššūkių patiria socialinis darbuotojas, kai neretai būna nepageidaujamas, neva kišasi į privačią žmogaus erdvę, ir kas vainikuoja jo pastangas, kuomet pavyksta ištraukti žmogų iš duobės dugno?

Šilalės kaimiškosios seniūnijos socia­linė darbuotoja Angelė Paulienė prieš metus yra pelniusi „Auksinės gilės“ no­minaciją: už rūpestingumą, nuoširdų darbą, rūpinimąsi negandų ištiktais žmo­­nėmis. Apdovanojimas bei daugy­bė padėkos raštų (Angelė juokauja, kad čia dar ne visi, nes būtų per daug) dabar puošia jos kabinetą, kurio durų nė­ra dienos, kad nepravertų pagalbos, paramos bei atjautos ieškantys žmonės. Juos visus, sako moteris, reikia labai gerai išklausyti, išgirsti ir suprasti. Įsijausti ir išgyventi – jautriai ir nuoširdžiai. Nes tik tada, Angelės teigimu, galėsi jam padėti, ir tik svetimą skausmą suprantantis žmogus gali dirbti socialinį darbą.

„Turiu dukrą su negalia, ir tai turbūt nulėmė tokį pašaukimą: jausti žmogaus skausmą, jam atliepti ir padėti. Tai mane ir pastūmėjo į šį darbą, veikla atliepė mano vidinį poreikį: esi tai patyręs, giliau ir jautriau supranti kitą žmogų. Kartais žmogus ir nepasako, bet jo skausmą, nusivylimą įžvelgi akyse, pagauni širdimi. Žmonės jaučia tai, supranta, kad gali pasitikėti, jiems leng­viau atsiverti. Ir kalbamės: ramiai, atvirai, nuoširdžiai. Visiems to labai reikia“, – įsitikinusi jau 28-erių metų socia­linio darbo patirtį sukaupusi Angelė.

Socialinis darbas, A. Paulienės teigimu, vie­­­­nareikšmiškai yra komandinis – tik tada galima pasiekti gerų rezultatų. O toje komandoje – ir seniūnas Aloyzas Vaičiulis, ir mero pagalba, ir Socialinės paramos skyriaus specialistės, So­cialinių paslaugų namų darbuotojai ir kt. Tai ir bendradarbiavimas su gydymo įstaigomis, mokyklomis, reikalui esant – ir su policijos pareigūnais. 

„Mūsų klientai – socialiai remtinos šeimos ir asmenys, daugiausiai senyvo amžiaus, vieniši, kitų vaikai išvykę į užsienį ar gyvena tolokai ir kaskart privažinėti negali. Todėl labai džiaugiamės, kad plečiasi paslaugų ratas: pagalba į namus, asmeninis asistentas, integrali pagalba. Socialinio darbuotojo pareiga išsiaiškinti, ko žmogui reikia, o paslaugas teikia Socialinių paslaugų namai. Labai gerai, kad veikia vaikų su negalia dienos socialinė globa, kur vaikai turi užimtumą. Suaugusieji psichinės nega­lios žmonės dalyvauja jiems skirtuose užsiėmimuose. Tai galimybė pabend­rauti savame rate, pasidalinti rūpesčiais“, – socialinių paslaugų nauda neabejoja Angelė.

Dieną prieš kalbantis kabinete užtikau Angelę labai susisielojusią: „Geria ir geria, kaip perauklėti“...

Ji buvo ką tik grįžusi iš savarankiško gyvenimo namų Biržų Lauke, kur gyvena penki asmenys.

„Lankosi pašaliniai žmonės, girtauja, todėl važiuoti ten tenka dažnai. Kartais išgirsti, kad čia atseit mano namai ir darau, ką noriu. Tenka ir griežtai susiremti, ir policiją kviesti. Daugiausiai lankymų yra pagal pranešimus. Esu dėkinga žmonėms, seniūnaičiams, bendruomenių pirmininkams – matote, žinote, girdėjote apie kokį nederamą elgesį, skambinkite. Mes visada reaguojame“, – sako Angelė.

Socialinės darbuotojos priežiūroje – 30 asmenų.

„Tas skaičius kinta. Kai kurie miršta, kai kurie, būna, pakyla iš to liūno. Bet tam reikia ne vienų metų. Jei matai, kad žmogus gali pakilti, darai jam dar didesnį spaudimą. Tempi, tempi, ir kažkada atsibunda, supranta, jog gali gyventi kitaip. Džiaugiuosi taip prikėlusi du: moteris dabar gyvena ir dirba užsienyje, o vyriškis net namą statosi. Ateina, džiaugiasi, dėkoja: ačiū, kad nepalikote, kad stengėtės, kad nenuleidote rankų. Taigi socialinio darbuotojo darbas – kaip važiavimas keliu: tai duobė, tai lygu, tai vėl duobė, ir vėl lygu... Tie pakilimo atvejai mane labai sustip­rina, jaučiuosi reikalinga, kad pastangos nenuėjo veltui, žmogus išsigelbėjo. Tai skatina dirbti. Nors netrūksta ir nusivylimo, bet įtikinu save dar nedėti taško. Ir po kurio laiko žmogus atsibunda“, – sako Angelė.

Ji atskleidžia, jog pagrindinė nuopuo­lių priežastis – alkoholis, ir įžvelgia spragą įstatymuose.

„Anksčiau tiesiog būdavo galima išvežti gydytis priklausomybę. Dabar svarbiausia yra žmogaus savanoriškas sutikimas. Būna, susitariame, kad jau gydysis, sutinka, jog pačiam jau per sunku įveikti. Bet kai nuvežus į gydymo įstaigą gydytojas paklausia, ar jis to nori, pasako, kad ne... Ir grįžtame atgal...

Čia ir yra ta spraga. Priklausomi nuo alkoholio yra ligoniai ir nebepajė­gia suvokti, įvertinti savo galimybių. O gydytis važiuoja ne tik vieniši asmenys, bet netgi sutuoktiniai kartu ar atskirai paeiliui, jeigu šeimoje yra vaikų. Kartais vaikai apgyvendinami socialinių paslaugų namuose. Labai džiaugiamės tuo pirmu žingsniu – sutikimu gydytis ir tikimės, kad pavyks. Jeigu netikėtume, nebūtų prasmės dirbti. Pati institucija netektų prasmės“, – įsitikinusi An­gelė.

Socialiniam darbuotojui reikia didelio psichologinio pasirengimo, žinių. Tam pasitarnauja įvairūs kursai. Naudingas dalykas, pasak A. Paulienės, yra seniūnijose rengiamos intervizijos, kai grupėmis (po 4) skirtingų seniūnijų socia­linės darbuotojos kas ketvirtį susirinkusios nagrinėja įvairius atvejus, dalijasi patirtimi, ieško sprendimų. 

„Socialiniam darbuotojui labai svarbu vidinė energija, tvirtybė, savęs motyvavimas: nepasiduok, nenuleisk rankų, mėgink dar ir dar kartą. Privalai reikalauti ir iš savęs. Galiu tvirtai pasakyti, jog socialiniame darbe negali būti atsitiktinių žmonių. Ne vienos kolegės akyse teko matyti ir ašarų, kalbant apie savo žmonių problemas. Tad viena kitą pastipriname: kantrybės, trupučio laiko, tvirtybės ir bandyti vėl“, – sako moteris.

Per ilgus darbo metus ji tikina pastebėjusi, jog žmonės labai pasikeitė.

„Tai ypač išryškėjo po pandemijos ir prasidėjus karui Ukrainoje. Žmonės tapo labiau pažeidžiami, liūdnesni. Reikėjo išgyventi covido, mirties baimę, karo grėsmę. Per pandemiją ne viena šeima patyrė netektį, teko palaikyti. Socialinės rizikos žmones, deja, dar neretai ignoruoja ir aplinkiniai, jiems nuo senų laikų uždėtas savotiškas ant­spaudas...

O reikia pirmiausia tiek nedaug – pokalbio. Žmonės ateina, išsikalba ir netgi nebežino, dėl kokio reikalo užėjo“, – pasakoja Angelė.

Deja, netrūksta ir tokių, kurie, anot specialistės, įžūliai visko reikalauja. 

„Duok vienkartinę pašalpą, nes man reikia pinigų – toks būna motyvas. Aiškini, kad pagal įstatymą nepriklauso. Netiki. Beje, nuo liepos 1 d. vienkartinės pašalpos skyrimo tvarka yra labai sugriežtinta. Bet yra ir tokių, kurie net sunkiai sirgdami, kuklinasi prašyti piniginės paramos, o kai kurie visai nežino, kad tokia jiems priklauso. Tai važiuoji, aiškini. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina atidžiai įvertinti žmogaus padėtį ir kiek įmanoma rasti jam palankų sprendimą“, – sako socialinė darbuotoja.

Prašymų priėmimas, įvairių dokumentų ruošimas, pasak jos, yra pusė darbo. Kita pusė – atsidavimas žmonėms.

„Kuo daugiau skiri jiems savo širdies, atjautos, nuoširdumo, tuo didesnis būna atgalinis ryšys“, – savo pačios ilgamete patirtimi remiasi A. Paulienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.