Pasirinkimą lėmė uniformos žavesys

Vilma Maskoliūnienė daugumai šilališkių žinoma policijos pareigūnė. Nors jos darbo sritys nuolat kinta, ji lieka ištikima profesijai ir sako, kad policininko darbo laikas laikrodžiu nematuojamas.

Vidaus reikalų sistemoje V. Maskoliūnienė dirba jau 18 metų, iš kurių 12 paskyrė darbui su nepilnamečiais, o dabar yra Šilalės rajono bend­ruomenės pareigūnė.

„Uniforma mane žavėjo nuo vaikystės, tad gali būti, kad visada žinojau, jog ir pati tapsiu pareigūne. Tiesa, tam ryžausi ne iš karto – kurį laiką dirbau Migracijos tarnyboje. Ši tarnyba, kaip ir policija, praėjo reformų laikotarpį – keitėsi jos pavadinimas, priklausomumas, anksčiau tai buvo viena iš policijos funkcijų, tad vadovai vilkėjo uniformas“, – prisimena Šilalės policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja.

Ji neslepia, kad dirbdama Migracijos tarnyboje svajojo tapti „tikra“ policijos pareigūne.

„Visada tikėjau, jog uniformas vilkintys žmonės žino daugiau nei kiti, dirba, kad padėtų į bėdą patekusiems asmenims. Todėl džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad įsiliejau į policijos gretas, ir tai, kuo žavėjausi vaikystėje, tapo kasdiene pa­reiga. Ši profesija yra labai įtraukianti“, – neabejoja V. Maskoliūnienė.

Ir sako, jog per visus tarnybos policijoje metus neteko susidurti su žmonėmis, kurių nuomonė apie jos darbą būtų neigiama.

„Policija kinta kartu su visuomene, o pokyčių yra išties labai daug. Dabar žmonės nepalyginamai laisviau reiškia nuomonę, lengviau priima sprendimus, tad ir požiūris į policiją yra kitoks – reikia bendrauti kaip lygus su lygiu, tiesiog patarti. Ypač džiugina, kai problemų keldavę nepilnamečiai, sutikti gat­vėje, sveikinasi, pasidžiaugia, jog jiems pavyko susitvarkyti gyvenimą, sukurti šeimą ir dabar jie žino, kaip tinkamai auklėti savo atžalas“, – didžiuojasi profesija V. Maskoliūnienė.

Pasak jos, artimieji ir šeima ją taip pat visada palaikė, džiaugėsi profesinio kelio pasirinkimu, o dukterėčia net sako irgi tapsianti policininke „kaip teta Vilma“.

Pareigūnė įsitikinusi, kad darbo rezultatai ir sėkmė iš dalies priklauso ir nuo paties požiūrio. Pavyzdžiui, dirbdama su nepilnamečiais, ji teigia niekuomet neteisė klaidingai besielgiančių paauglių, pirmiausia ieškodavo atsakymo į klausimą, kodėl tas vaikas yra toks. Paprastai vieno atsakymo nėra, o vienokį ar kitokį elgesį nulemia keli veiksniai: netinkami draugai, menki tė­vų socialiniai įgūdžiai ir pan. 

„Niekuomet negalvojau, jog vaiko elgesį gali nulemti „prasti“ genai – juk tarp nusikalsti linkusių asmenų yra ir labai gerose šeimose augančiųjų. Tad priežasčių reikia ieškoti aplinkos veiksniuose“, – įsitikinusi ilgametė nepilnamečių reikalų inspekcijos pareigūnė.

V. Maskoliūnienė sako, jog vaikai, jų gyvenimas iki šiol lieka pačia jautriausia tema, ypač, kai kalbama apie jų nepriežiūrą, kai mažieji dėl to kenčia, patiria neigiamų išgyvenimų.

Dėl policijos reformos nepilnamečių reikalų inspekcija buvo panaikinta, V. Maskoliūnienė tapo Veiklos skyriaus pareigūne, jai teko dirbti su įvairaus amžiaus asmenimis. Darbas patiko, tad kai atsirado galimybė tapti bend­ruomenės pareigūne, nedvejodama pasiūlė savo kandidatūrą.

„Nors bendrauju su įvairaus amžiaus gyventojais, vis tik ši sritis siejasi ir su ankstesnėmis pareigomis: tenka lankytis švietimo įstaigose, daug laiko skirti pradinių klasių mokiniams, mokyti juos elgesio kelyje, gatvėje. Suaugusieji gi turi prisiimti atsakomybę už savo saugumą patys, aš jiems tik padedu suburti saugios kaimynystės grupes, bend­ruomenes, konsultuoju ir labai džiaugiuosi, kad socialiai aktyvių žmonių tiek mieste, tiek rajone turime vis daugiau“, – tikina V. Maskoliūnienė.

Jos duomenimis, Šilalės  rajone jau vei­kia 40 saugios kaimynystės bendruomenių (11 iš jų – mieste). Saugumas rūpi ne tik daugiabučių, bet ir individualių namų kvartalų gyventojams. 

Policininko darbas – išbandymas 

Paklausta, sunku ar lengva dirbti policininku mažame rajone, kur tave visi pažįsta, pareigūnė pripažįsta, jog vieno atsakymo nėra – lėkdamas į pagalbą kitam, niekuomet negali žinoti, kas laukia, bet visada lengviau, kai pažįsti rajoną, o galbūt net ir šeimą, kurioje reikia pagalbos. 

„Sunkiau būtų tada, jeigu reikėtų tirti su artimaisiais susijusį įvykį. Bet tokiais atvejais tyrimas greičiausiai būtų perduotas kolegoms. Šiandieninės mano pareigos nėra susijusios su  nuobaudomis, bendruomenės pareigūnas ne baudžia, o orientuojasi į prevenciją, stengiasi užmegzti kuo glaudesnį ryšį su visuomene, įvairiomis organizacijomis ir pan.“, – sako V. Maskoliūnienė.

Kalbėdama apie pokyčius policijos sis­temoje, pareigūnė akcentuoja materialinės bazės gerėjimą – dabar važinėjama saugiais automobiliais, naudojamos kur kas universalesnės priemonės, o ir vilkima uniforma yra patogesnė. Tačiau ir patekti į policiją dabar nebėra taip paprasta – toli gražu ne kiekvienas norintysis gali tapti pareigūnu, atranka yra gana griežta. Tačiau tie, kurie atkak­liai siekia užsibrėžto tikslo, tampa atsakingais pareigūnais. 

„Jeigu žmogus dega noru padėti kitiems arba žavisi policininko profesija, siūlau išbandyti policijos rėmėjo savanorystę. Mokyklose (nuo 12 iki 18 metų) galima tapti jaunuoju policijos rėmėju, o sulaukus pilnametystės – policijos rėmėju. Žinoma, kaip ir stojant į Policijos akademiją, rėmėju negali tapti bet kas: žmogus turi būti nepriekaištingos reputacijos, įgijęs bent vidurinį išsilavinimą. Suaugusių policijos rėmėjų amžius, lytis ar fiziniai pajėgumai nėra vertinami, bet dirbti numatytą valandų skaičių yra privaloma. Taip pat reikia žinoti, jog tapti policijos rėmėju galima tik po privalomų teorinių ir praktinių mokymų bei egzaminų“, – kviečia „pasimatuoti“ policininko profesiją bendruomenės pareigūnė.

V. Maskoliūnienė įsitikinusi, kad jokia visuomenė, net mažiausiai linkusi į nusižengimus ar nusikalstamas veikas, negali ir negalės egzistuoti be policijos pagalbos, jos priežiūros. 

„Tikiu, kad visuomenė tobulės, gerės, bet niekada policijos pareigūnų negalės pakeisti dirbtinis intelektas. Turėjome karantiną, kuris tai puikiai įrodė: žmogui reikia kito žmogaus, gyvo bendravimo, todėl sakau, kad policijos pareigūnas tam tikra prasme yra ir psichologas“, – tikina kone 20 metų policijai pašventusi moteris.

Ji džiaugiasi dirbanti puikiame kolektyve, bendraujanti su tikrais savo profesijos žinovais. O profesinės dienos proga savo kolegoms linki ne tik sėkmės ir ištvermės nelengvame, iššūkių kupiname darbe, bet ir gyventojų supratingumo. O šilališkių bendruomenei – bud­rumo, dėmesingumo, saugumo bei rūpesčio vienas kitu, kuris gali padėti netapti nusikaltimų aukomis.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.