Gyvenimą puošia gėlės ir netikėtumai

Pačiame Rūtelių kaimo centre, nuo tvenkinio, atsiveria vaizdas į mar­gaspalvių žiedų lauką. Bene de­šimtmetį krikštatėvių sodyboje šei­mininkaujanti klaipėdietė Lai­mu­tė Sakalauskienė čia kuria Gėlių ūkį („Gėliūkis“) – vietą, kur siela at­ran­da ramybę, o širdį užplūsta gy­venimo džiaugsmas.  

Į gimtuosius kraštus Laimutę sugrąžino paprastos, didelių iššūkių nekeliančios kasdienybės ilgesys. Daug metų dideliam Klaipėdos prekybos cent­rui vadovavusiai ir netgi viso regiono par­duotuvių tinklo direktore dirbusiai vers­lininkei kaimas atrodė kaip ramybės uostas, kur gali nusimesti dalykiš­kos, griežtos vadovės kaukę ir tapti pa­prastu, nuoširdumo ir emocijų sklidinu žmogumi. Gal kokius penkis metus į Rū­telių kaimą moteris su šeima atvažiuodavo tik pailsėti nuo miesto įtampos, pabūti su namiškiais, bet tuo pačiu stebėjo, kaip pavyksta susigyvenanti su visiškai kitokia aplinka, nei buvo įpratusi. Paskui atsirado noras turėti gėlių – ir jos įtraukė klaipėdietę visu kūnu ir siela. 

Kodėl gėlės, nereikia nė klausti. Kaime gyvenusi ir sunkiai visą laiką dirbusi Laimutės mama jas labai mylėjo, visada jų augindavo, tad ir dukrai jos teikė tą džiaugsmą, kurio ji nejusdavo apsivilkusi dalykinį kostiumėlį ir dalindama nurodymus pavaldiniams. Matydami Laimutės pomėgį, vaikai padovanojo jai hidrolatų gamybos įrangą –  ir tai buvo pirmas žingsnis į naują verslą. Įvairiausių rūšių hidrolatais, gėlių esencijomis, augalų druska jau keli metai L. Sakalauskienė prekiauja socialiniuose tinkluose.

Kai gėlėms neužteko vietos prie sodybos Klaipėdoje, kilo mintis persikelti į Rūtelius, kur beribė erdvė leido įgyvendinti ir sudėtingus, daug darbo bei vietos užimančius projektus, pavyzdžiui, gėlių labirintą. Jį pasodino pernai – ilgai rinko augalus, derino jų žydėjimo laiką, stebėjo, kaip, keičiantis vegetacijai, keičiasi spalvos. Jos ir yra pačios svarbiausios, nes labirintas skirtas subalansuoti žmogaus energetiniams srautams. Todėl didysis, išorinis labirinto ratas žydi raudonai – spalva, skatinančia pasitikėjimą savimi, tvirtą stovėjimą ant žemės, suteikiančia gyvenimui pagrindo. Ant­rajame labirinto rate žiedus skleidžia medetkos ir serenčiai – oranžinė spalva kelia malonumą. Už emocijas ir valią yra atsakinga geltona, o žalia – širdies spalva, skatinanti meilę bei švelnumą. Pačiame labirinto centre susodintos žydros ir mėlynos gėlės. 

L. Sakalauskienė ne kartą įsitikino, kad labirintas nėra gėlių darželis, į ku­rį ateinama pasigrožėti žiedais. Tai – meditacijos, susikaupimo vieta, todėl kai reikia pačiai sau atsakyti į sudėtin­gus klausimus, moteris suka būtent čia. Vaikš­to, grožisi, žiūri į beribes laukų platybes, leidžia sau nieko negal­vo­ti ir atsakymas ateina pats, lengvai ir paprastai, tarsi seniai jį būtų žinojusi. 

Bet bene labiausiai sodyboje akis traukia dvi ilgos liepsnojančių jurginų eilės. Tai – tradicinės  kaimo gėlės, kurių beveik nerasi gėlių salonuose. Laimutė sako sodinanti jurginus dėl grožio, bet renkasi tokias veisles, kad žiedus būtų galima skinti, kurti puokštes, džiuginti jomis visus norinčius. Nors praėjusią žiemą nemažai jurginų šaknų išsaugoti nepavyko, jų vis tiek yra labai daug ir skirtingų – daugiau nei 50 rūšių. 

Turint tiek gėlių, tenka nusiteikti sunkiam darbui, atsisakyti manikiūro ir nuo ryto iki vakaro lenkti nugarą.

„Būna, kad sakau: viskas, negaliu, skauda nugarą, nuo piktžolių dega rankos. Bet užtat galva leng­va, mintys aiškios, gali kurti, svajoti. Todėl pailsiu ir vėl gyvenimas pilnas džiugesio, vėl ieškau gėlių, vėl sodinu. Darbas sunkus, pelno nėra, bet malonu­mas neapsakomas“, – juokiasi mo­teris. 

Ji tikina, kad gėlės jai yra gyvos būtybės, žinią žmonėms perduodančios žiedais. Todėl jei pačiai liūdna, sunku – eina pasivaikščioti į žydinčią pievą, prisėda piramidėje, kur vėjas kuria skambančių varpelių melodiją. Ta melodija aidi ir sename sode, primena krikštatėvių Jono ir Jadzytės Zemblių sodyboje prabėgusias nerūpestingos vaikystės dienas. Gal dėl to ir traukė čia sugrįžti, o sugrįžus persekiodavo mintys, skatinančios keisti gyvenimą, ieškoti užsi­ėmimo, kuris teiktų daugiau laimės, nei materialinė nauda.

Apie tai, kad Rūtelių kaime puoselėjamo gėlių ūkio vartus atkels svečiams, Laimutė sako negalvojusi, o jei ir šmėstelėdavo tokia mintis, tai atrodydavo kaip sunkiai įgyvendinama svajonė. Vis manydavo, kad dar neturi ką parodyti, dar per mažai, pernelyg paprasta, kad būtų į ką žiūrėti. Bet netikėtas susitikimas su tokiais pat gėlių mylėtojais iš Šilalės viską apvertė aukštyn kojomis. 

„Net nustebau, kai paskelbus apie „Gėliūkį“ atsirado tiek susidomėjusių – skambina, prašosi į svečius, sako, kad nori pasidžiaugti mano gėlėmis. Kai pagalvoju, per tą mėnesį padariau daugiau nei per kelis metus, nes laukti nėra kada – kai važiuoja žmonės, visi planai turi greitai virsti darbais“, – įsitikinusi ūkio šeimininkė, vasaros pabaigoje nustebinusi netikėtais renginiais. 

Gėlių mylėtojus Laimutė pakvietė į naktinį pasivaikščiojimą žiedų labirintais. Degantys žibintai, žvaigždžių takas danguje, žolynų kvapas sukūrė ypatingą nuotaiką, leido pajusti, koks gražus yra mūsų gyvenimas. Pasak gėlininkės, po tokių susitikimų užplūsta džiaugsmas ir noras visus apdovanoti gėlėmis. Todėl rugsėjo 1-osios išvakarėse tokią dovaną ji įteikė bendruomenės mergaitėms, pakvietusi į sodybą kurti puokščių mokytojams. O Mokytojo dienos proga kvietė žmones pradžiuginti savo mokytojus įspūdingais jurginų žiedais. 

Moteris įsitikinusi, kad ateitis Rūteliuose priklauso nuo to, kaip pavyks sukurti gėlių verslą, ar jis bus įdomus ir reikalingas žmonėms. Rūteliai yra puiki vieta gėlių mylėtojams priimti, nes netoli autostrada, kaimas yra prie gero kelio. Ir tai labai svarbu, nes, ieškodama įdomesnių augalų L. Sakalauskienė tikina apsukusi kone visą Lietuvą, kartais tekdavo važiuoti į tokias atokias, tarp miškų įsikūrusias sodybas, kad pati stebėdavosi, kaip žmonės jas atranda. 

„Jei mes su vyru sukursim vertę, kurios reikės žmonėms, jie mus ras, kokiame atokiame kaime bebūtume įsikūrę. Iš patirties žinau, kaip, įtemptai dirbant, reikia grožio ir ramybės, jog siela pailsėtų, atsigautų. Dėl to vis dažniau žmonės atsigręžia į gamtą, ieško natūralumo, nori pailsėti nuo kasdienio triukšmo. „Gėliūkis“ ir bus ta stotelė, kur kiekvienas galės atrasti namus savo sielai“, – viliasi L. Sakalauskienė. 

Ir džiaugiasi, kad dabar, kai nebereikia niekam vadovauti, prisiimti atsakomybės už kitų darbą, kasdien gali nerti į naujus atradimus – kvapus, žinias apie augalus, netikėtą gilių kavos skonį, žmonių gerumą, laisvę kurti ir svajoti. 

„Gyvenimas tuo ir gražus, kad nežinai, kas nutiks po akimirkos“, – sako moteris, svetingai atverianti savo kiemo vartus Rūtelių kaime. O prie jų žydi rūtos – senovinė, daugelio jau pamiršta gėlė, tarsi simbolizuojanti lietuvišką, žmogiškąsias vertybes vis dar saugantį kaimą. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.