Derkintai. Svarbesnieji raidos aspektai
Jono Nepomuko koplyčia
(Tęsinys. Pradžia Nr. 71)
Remdamasis 1933 m. Derkintų kaimo suskirstymo į vienkiemius schema ir 1948 m. sovietinės armijos kariniu bei Nemuno kolūkio, kuriam priklausė ir Derkintai, 1985 m. žemėlapiais, parengiau Derkintų kaimo schemą.
Zobėlija – priemiestinis kaimas
Visus vietovių pavadinimus schemoje užrašiau taip, kaip jie buvo tariami derkintiškių. Niekada nebuvo aiškios ribos tarp Derkintų ir Zobėlijos (beje, oficialiai rašoma Zobelija, nors šio kaimo pavadinimas kilo iš asmenvardžio Zobėla – jų buvo ir Zobėlijoje, ir Derkintuose. Vienas Zobėlų ūkis buvo prie pat Šilalės (Zobėlijos g.) – Zobėlijoje, kurio šeimininką dėl nedidelio ūgio visi vadino Zobėluku. Kelios šeimos, formaliai priskiriamos Zobėlijai (tarp Šilalės pušyno ir Traukšlio g.), save identifikavo su Derkintais, o minėtame Nemuno kolūkio žemėlapyje Zobėlijos visiškai nėra.
Manau, kad istoriškai Zobėlija buvo Šilalės priemiestinis kaimas, išsidėstęs aplink dabartinę Zobėlijos gatvę nuo įėjimo į kapines iki Šilalės pušyno. Skiriamoji riba tarp Derkintų ir Zobėlijos buvo mažas upelis (Ravalis), tekėjęs į Ašutį (Šilalės prūdą). Prieš Šilalės kapines yra buvusio tilto per Ravalį liekanos. O nuo Derkintų besidriekęs pelkynas – Žeberinė – jau užstatyta naujakurių sodybomis. Tiesiai nuo Zobėlijos gatvės posūkio buvo bevardis keliukas bažnyčios link, o per Ravalį – lieptas. Pavasario potvynio metu jį pereiti būdavo problemiška ir tekdavo iki bažnyčios daryti vingį Zobėlijos gatve. Nuo ligoninės Derkintų link driekėsi plynas smėlėtas laukas, kuris prireikus tapdavo aerodromu. To lauko pakraštyje Lokystos link buvo garsaus Šilalės sodininko Bytauto medelynas. Tinkama vieta lėktuvams kilti bei leistis buvo ir kitas plynas laukas – dabar jau baigiama užstatyti kairioji Traukšlio pusė (Dyvyčio, Aušros, Jurgaičio ir kt. gatvės). Šis laukas priklausė paribyje tarp Šilalės ir Derkintų gyvenusiai ūkininkei, kurią kažkodėl visi derkintiškiai vadindavo tik vardu – Ciliūne, o jos plynę – Ciliūnės lauku. Gal tik porą kartų teko nugirsti ir šios keistokos senutės pavardę – Jokubauskaitė.
Derkintai – ypatingai pelkėtas kaimas
Jei Šilalė su aplinkiniais kaimais (išskyrus Gūbrius) buvo pelkėta teritorija, tai Derkintai – ypatingai pelkėtas kaimas. Aukštesnėmis vietomis pietų šiaurės kryptimi driekėsi du žvyrkeliai (Traukšlio ir Palokysčio gatvės), o aplink juos kūrėsi ūkiai. Netgi vasarą sunkiai praeinamos buvo pelkės – Lankos, Varutinės ir Žeberinė. Nuo Žeberinės pelkinga juosta driekėsi iki pat Šilalės, kita – Derkintų rytine dalimi ir kirto Traukšlio gatvę. Iki melioracijos (pereito amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžia) ta pelkėta juosta tekėjo du upeliai: vieną vadindavo Upaliu, kitą – Ravaliu. Lietuvoje mažyčius upeliukus dažniausiai vadindavo upeliais, ravais ar ravaliais. 6-ojo dešimtmečio pradžioje traktorių „stalinėcų“ pagalba abu upeliai buvo paversti kanalais, o po melioracijos sujungti į didelę drenažo sistemą ir suvesti į vieną centrinį kanalą, kuris buvo prakastas Traukšlio vaga. Po melioracijos (apie 1972 m.) kaimo kraštovaizdis smarkiai pasikeitė.
Kad tie du upeliai kažkada buvo gerokai didesni, byloja tokie faktai: abu turėjo stambokus tiltus, kertančius Traukšlio gatvę (po jais mes, vaikai, landžiojome ir gaudėme šlyžes), Upalis buvo platokas (vienu ypu neperšoksi), jame buvo gausu plačiažnyplių vėžių, kurių vieną 1952 m. vasaros dieną prigaudžiau visą kibirą (įdomu, kad Traukšlyje vėžių nebuvo, bet veisėsi vėgėlių, lydekų, esu pagavęs netgi nėgę). Mamos pasakojimu XX a. pradžioje Ravalyje kaimiečiai žuvis gaudydavo tinklais, o Lokystoje – iki pat pereito amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Kadangi trys didžiosios pelkės – Žeberinė, Varutinės ir Lankos – jungėsi Traukšlio bei dviejų upelių slėniais, galima įtarti, jog keli tūkstantmečiai atgal Derkintų ir Zobėlijos kaimų teritorijos buvo vandens apsemtos – tyvuliavo negilus ežeras su daugybe salelių, ant kurių vėliau ir kūrėsi atvykėliai.
Prie Lankų gyvenęs kaimynas Untans Astrauskis yra pasakojęs tokią legendą. Vieną dieną iš dangaus į Lankas nusileido ežeras. Kadangi arti gyventojų nebuvo, niekas tam ežerui nesuteikė pavadinimo. Po kelių dienų ežeras vėl pakilo į orą ir ėmė sukiotis po Žemaitiją. Sklandant kažkur apie Varnius skrido paukščiukas, savo balseliu rėkiantis lukst, lukst... Ežeras kaipmat nusileido, ir varniškiai gavo Lūksto ežerą. O Derkintams liko tik pelkėta žemė. Bet tai irgi išėjo į naudą: susiformavo durpynai. Pavyzdžiui, vien mano tėvų 14 hektarų žemėje jų buvo trys. Praktiškai nebuvo kaimyno, kuris neturėjo tegul ir nedidelio durpyno.
Kitas žvyrkelis – dabar Palokysčio g. – taipogi turėjo du tiltus: vieną akmeninį ties Gerlikų sodyba, kitą – medinį kaimo gale per Lokystą, netoli Leškių sodybos. Prie pirmojo tilto apie 1935 m. buvo pastatyta koplytėlė su Jono Nepomuko medine skulptūra. Esu girdėjęs, jog iki šios koplytėlės čia stovėjo kita, kuri per laiką suiro ir buvo pakeista. Derkintiškiai ne šiaip sau pasirinko Joną Nepomuką – juk jis tiltų saugotojas. Beje, pro tą tiltą stačias galėjo pralįsti maždaug dešimtmetis vaikas. Mama yra pasakojusi, jog po tuo tiltu slėpėsi su manimi, vos dviejų mėnesių kūdikiu, vieną iš pirmųjų karo dienų, išgirdusi bombardavimo garsus.
Albinas BAGDONAS
Vilnius
(Bus daugiau)