Giminės medis suvešės

Šeimos ar giminės stiprybė, kaip ir medžio, slypi šaknyse. Žinoma tiesa: nunyksta medis, kai jis ne­prižiūrimas, nepalaistomas ir ne­puo­selėjama jo aplinka. Taip yra ir su šeimos bei Giminės medžiu, ku­rio paieškose dalyvauja tie, kuriems nesvetima artimų žmonių gy­­­venimo istorija, jų likimas, praei­tis bei ateitis. Jie suvokia stiprios šei­mos ir giminės reikšmę kaip tautos išlikimo sąlygą, kaip valsty­bingumo garantą. Ne veltui sako­­ma, kad „Tvirta šeima – stipri vals­tybė”…

Mano senelio kvėdarniškio Kazimiero Stasino likimas taip susiklostė, kad man, paskutiniam jo anūkui, gimusiam praėjus aštuoneriems metams po jo mirties, teko skirti daug laiko ir gerokai pasistengti, siekiant surasti ne tik tikslią senelio gimimo bei mirties datą, bet ir nustatyti palaidojimo vietą, kurią norėjosi sutvarkyti bei paženklinti.

Ilgame paieškų kelyje prisiėjo patirti ne tik atradimo džiaugsmą, bet ir nusivylimo kartėlį. Pavyzdžiui, šeimos archyve išlikusiame pase, išduotame pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės me­tais, įrašyta, kad senelis gimė 1830 m., ir mes, jo palikuonys, buvome įsitikinę, kad jis pragyveno ištisą šimtmetį. Tačiau Bažnytinio archyvo dokumentuose pažymima, jog jis gimė 1852-aisiais ir mirė 1930 m. Vadinasi, gyveno ne šimtą metų, kaip buvo fiksuota dokumentuose ir pasakota šeimoje, bet 78-erius.

Archyvuose atradau ir daugiau iki tol nežinotų bei negirdėtų senelio ir jo bendraamžių gyvenimo įvykių. Vieni jų džiugino, kiti liūdino, bet nepasidaviau emocijoms ir nenuleidau rankų, kapsčiausi archyvo bylose, gerai suvokdamas, kad protėvių kelias yra toks, kokį jiems nutiesė anas laikmetis.

Po ilgų ieškojimų atėjo lauktoji diena. Kvėdarnos kapinėse iškilo žemės kauburėlis ir antkapiu pasipuošė kadaise gerokai į žemę susmegęs kapelis. Prie kuklaus rudeniškos saulės spindulių apšviesto bei krikščionišku ženklu pažymėto kapo susirinko trijų kartų palikuonys. Visi jie atvyko iš Vilniaus, panorėję ne tik prisiliesti prie atgijusio bei pašventinto senelio, prosenelio ir proprosenelio kapo, bet ir praeiti tais takais, kuriais ėjo jų pirmtakas, pabuvoti tose vietose, kur jis savo rankomis pelnėsi duoną, užaugino penkis vaikus ir, pavargęs nuo sunkios gyvenimo naštos, beveik prieš šimtą metų atgulė amžinam miegui gimtojoje žemėje.

Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas kun. Edgaras Petkevičius mielai sutiko pašventinti kuklią senelio palaidojimo vietą. Susirinkusiems klebonas tarė dvasingą žodį, primindamas, jog didžiausia vertybė yra ne turtas, besaikis jo troškimas, bet krikščioniškais principais bei morale grįstas gyvenimas.   

K. Stasino palikuonys dėkoja antkapį suprojektavusiam ir projektą įgyvendinusiam šilališkiui Antanui Šiaudvyčiui, Kvėdarnos seniūnui Aivarui Dobilui, jo pavaduotojai Rasai Lukošienei, kapų prižiūrėtojai Gražinai Gumuliauskienei už geranorišką pagalbą įteisinant K. Stasino kapavietę.

Atsisveikinome su Šilalės kraštu, Kvėdarna prasmingai praleidę laiką, gerai nusiteikę, žinodami, kad ilgametės paieškos nenuėjo veltui, o atgaivintas, palikuonių su meile puoselėjamas Giminės medis dar labiau suvešės.

Juozas STASINAS

AUTORIAUS nuotr.