Penkiasdešimt metų kartu – paties gyvenimo sudėlioti taškai

Kanados rašytojas Robin Sharma yra pasakęs, kad laikas byra iš mūsų delnų tarsi smėlis ir jo nesulaikysi. Tačiau tie, kurie laiką leidžia išmintingai,­ gyvena turtingą, produktyvų, laimingą gyvenimą. Šis pastebėjimas tinka ir Auksinių vestuvių jubiliejų švenčiantiems Onutei bei Stasiui Šimkevičiams iš Dirkintų. Koks tas stebuklingas variklis, užvedantis po­zityvumui, pusę amžiaus diena dienon atiduodant save tam, kas brangiausia ir vertingiausia – šeimai? Onutė su Stasiu įsitikinę: nieko stebuklingo nėra – tiesiog pats gyvenimas sudėlioja taškus.

Jubiliatų meilės istorija, pasak Onutės, labai paprasta. Bi­jotuose gimusi ir augusi mergina, baigusi Klaipėdos pedagoginę mokyklą, pradėjo dirbti vaikų darželio auklėtoja Lau­kuvoje.

„Ten Stasį ir sutikau. Jis dirbo kartu su mano kolegės vy­ru. Tą­kart mudvi su ja nuėjo­me į parduotuvę parnešti maisto­ pro­duktų vaikams, o ten ir jiedu bestovintys. Tas vyras ir klausia Stasio: nori, pripiršiu tau mergikę? Taip mus supažindino, taip ir­ likom kartu. Žinoma, buvo ir draugystės laikas: šokiai, kinas“, – prisimena Onutė.

O vėliau, pokalbio pabaigoje, moteris prasitarė, kad labai gražus jai buvęs Stasys ir ne viena mergina bandžiusi aplink jį suktis. Tad jiedu nutarė ilgai „gumos netempti“, ir štai spalio 12-ąją nuo įsimintinos sutuoktuvių dienos suėjo penkiasdešimt metų.

„Pradžioje gyvenome netoli­ Laukuvos, ten gimė dukra ir sū­nus. Kadangi Stasys dirbo statybinėje organizacijoje, skyrė jam dviejų kambarių butą Ši­lalėje. Čia pasigimdėme trečiąją atžalą – dukrą“, – pasakoja moteris, pridurdama, jog tai nebuvo pabaiga, ir kai vėl pajuto besilaukianti, sunerimo.

„Bet amžinatilsį Stefa Stat­ke­vi­čienė, mano pusseserė, tuo­met mane nuramino trumpai ir aiškiai: „Ne latrai esat, už­au­ginsit!“ Ir gimė dvynukai – porikė! Dabar džiaugiamės užauginę tris dukras ir du sūnus“, – sako Onutė.

Turbūt nereikia manyti, jog septynių žmonių šeimai buvo labai lengva, kad ir koks optimistas būtumei. Vietos dviejų kambarių bute, žinoma, buvo maža, bet, pasak Onutės, reikėjo sutilpti. Apskritai ji teigia niekada nebuvo linkusi ko nors savo šeimai prašyti, tačiau kartą išdrįso – vienai iš dukrų paprašė nemo­kamo maitinimo mokykloje.­ Ir, deja, nusivylė: pasi­rodo, šeimoms, kuriose tėvai ge­ria, veltėdžiauja ar pan., ši parama priklauso, o tvarkingos tegul pačios verčiasi... Tad perpratusi tokią ydingą valdžios politiką, moteris sako daugiau niekada rankos netiesusi. 

„Visą gyvenimą abu su vyru dirbome. Šilalėje pradėjau lopšelyje-darželyje „Sau­lutė“, baigiau „Žiogelyje“. Daug metų, ir net pensinio amžiaus sulauku-

si dar penketą. La­bai my­lėjau vaikus, ir jeigu kas paklaustų dėl gyvenimo kelio, atsakyčiau, kad rinkčiausi tokį pat. Vaikai man buvo ir yra viskas. Arba tu juos myli, arba negali būti nė kalbos apie auklėtojos darbą. Trečio kelio nėra. Manau, nė vieno auk­lėtinio tėvai apie mane nepasakytų blogo žodžio. Ir dabar susitikę kalbina, dalinasi vaikų gyvenimais. Vaikui turi atiduoti ir širdį, ir žinias. O kaip nepaimsi jų į glėbį ar nepasisodinsi ant kelių? Tikros varžytuvės dėl to kildavo. 

Kai reikėjo išeiti iš darbo, buvo labai skaudu. Nuolat primindavo: ne­užmiršk, kad esi pensininkė. Tai reiškia, jog turiu patylėti, o jei ne, tai ir prie stovinčios prisikabins... Galiausiai teko išeiti“, – nusivylimo gaidelė girdėti Onutės balse.

Gyvenant Šilalėje, didžiausią dalį pajamų, pasak Šimkevičių, sudarydavo mokesčiai: šildymo, komunaliniai, elektra... Vien van-

­dens jiems priskaičiuodavo dvidešimt vieną kubą, tad reikia įsivaizduoti, kiek tekdavo mokėti. Tada ir nutarė butą parduoti – taip įsigijo dabartinę sodybą, kur viskas yra sava, didelis kiemas, erdvė. 

„Ir gyvulių užsiveisėme, buvo pilnas tvartas. Čia jau Stasys tvarkėsi, aš buvau kaip ir baltarankė“, – juokiasi Onutė.

„Nu tai suprasti reikia: juk dir­bi su vaikais, negali būti „pakvipęs“. Darbas nori nenori įpareigoja“, – supratingas Sta­sio požiūris. 

Vyras priduria, jog kai baigė­si sovietiniai laikai ir statybos­ sustojo, jis dešimtmetį dirbo­ tuo metu veikusioje mėsos per­dir­bimo įmonėje, o užbaigė, kaip pats sako, taip pat vaikų darže­lyje: darbininku, staliumi, meistru. Tad, anot Stasio, į darbą ir atgal visada kartu su Onute traukdavo.

Stasiui atrodo, jog tie penkiasdešimt metų prabėgo tarsi viena diena. Vyras neidealizuoja:­ nė vienoje šeimoje gyvenimas nebūna­ tarsi sviestu pateptas, tad teko ir jiems kartais kokiu žodžiu persimesti. Žinoma, vis­kas, anot Stasio, turi būti su protu, juk svarbiausia – atsakomybė prieš­ šeimą, vaikus. 

Onutė priduria, jog, gimus dvyniams, didelė paspirtis jau buvo vyresnieji vaikai – 16-os, 14-os metų paaugliams patikėdavo mažųjų priežiūrą. 

Kaip pedagogė, Onutė yra įsitikinusi, kad dabartinė tvarka, kai vaikai iš netolimų vieto­vių vežiojami pirmyn atgal į mo­kyklas, yra ydinga. 

„Reikia suteikti galimybę vai­kams ugdytis savarankiškumą,­ atsakomybę prieš save ir kitus, kaupti patirtį ir mokytis gy­­venti. Skatinti kuo daugiau judė­ti, užsiimti aktyviomis veik­­­­lo­mis, sportu, bendravi­mu. Vai­kas turi turėti daugiau­ parei­gų, o ne vien teises ir lais­ves. Niekada dar nebuvo, kad valdžia šitaip kištųsi į vai­kų auklė­ji­mą. Tėvams dabar išties ne­leng­va“, – įsitikinusi didelę pedagoginio darbo patirtį sukaupusi moteris.

Jiedu su Stasiu gali pasidžiaugti – užaugino gerus, tvar­kingus, mylinčius vaikus, at­si­davusius šeimai, o tai tėvams yra didžiausia palaima.

„Dvyniams jau 32-eji, o vyresniesiems dar daugiau. Vie­nin­telė dukra gyvena toliau – Marijampolėje, visi kiti Ši­la­lė­je. Labai smagu, kai susitarę visu būriu kokį vakarą atlekia išgerti kavos ar šašlykų išsikepti. Sėdime, kalbamės – aplinkui visada šurmulys“, – pasakoja Onutė.

Tėvai džiaugiasi, kad po dešimties Anglijoje praleistų me­tų į Lietuvą pagaliau grįžo ir vie­na iš dukterų su anūku, palikusi ten nesusiklosčiusį gyvenimą.­ Pasak mamos, broliai ir seserys sugebėjo įkalbėti, jog geriausia savam krašte, saugiausia šalia savų. 

„Išauklėjome draugiškus, vienas kitu besirūpinančius vaikus. Myli ir gerbia mus, tėvus, tad nė vienos Kalėdos, Velykos, gimtadieniai nebūna pamirštami. O Kūčios visada pas mus. Kai kas sako, girdi, vargina. Nie­ko panašaus:­ man užtenka tik stalą padengti, marti, dukros visko prisiveža, ir susėdame dvidešimt žmonių“, – džiaugsmas netelpa Onu­tės lūpose.

Laimingi seneliai sako turintys septynis anūkus, o močiutė išduoda paslaptį, jog galbūt jau taps ir proseneliais. 

Auksinių vestuvių proga jubiliatus pasveikino Nevočių kaimo bendruomenės pirmininkė Rozvita bei Traksėdžio seniūnė Re­­gina, negailėjusios pačių gražiausių žodžių bei padėkos už aktyvų dalyvavimą bend­ruo­menės veikloje, iniciatyvą, palaikymą. Beje, Šimkevičiai dalyvauja ir „Bočių“ bendrijos veikloje, yra Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai.

„Onutės ir Stasio namai yra taikos ir meilės valdos, į šiuos namus visada malonu užeiti“, – sakė Rozvita.

O į klausimą, kaip nugyventi­ tokį laimingą, aktyvų, kūrybingą­ amžių, jubiliatai darsyk patikina, jog dviem mylin­tiems žmonėms tereikia vienam­ į kitą įsiklausyti ir pasikliauti.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.