Šilališkę į pasaulį išvedė noras žinoti daugiau
Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją 1992 m. baigusi Daiva Daukantaitė jau 26 metai gyvena Švedijoje, dirba prestižiniame Lundo universitete. Į pasaulį ją išvedė žinių troškimas ir siekis gilintis į tai, kas visada traukė – psichologija. Docentė įsitikinusi, kad nei pinigų stoka, nei kitokie ekonominiai bei asmeniniai sunkumai negali tapti trukdžiu siekti tikslo, jei iš tiesų yra didelis noras pasaulį matyti plačiau ir žinoti daugiau.
Išvyko ne pinigų užsidirbti – mokytis
Baigusi anuomet vidurine mokykla vadintą gimnaziją, Daiva studijavo Šiaulių pedagoginiame institute ir tapo pradinių klasių mokytoja. Tačiau to neužteko: psichologija atrodė ta magiška mokslo sritis, kuri gali atsakyti į daugelį gyvenime kylančių klausimų, todėl, baigusi pedagogikos studijas, norėjo siekti žinių daugiau. Institutas jau bendradarbiavo su Pietų Švedijos Kristianstado pedagoginiu institutu, vienas dėstytojas mokė studentus švedų kalbos pagrindų, tad Daiva nusprendė vykti studijuoti į Švediją.
„Buvome kelios draugės, kurios labai troškome žinių ir laisvės, norėjome pažiūrėti, kaip kitur žmonės gyvena. Aš išvažiavau į Švediją mokytis švedų kalbos, kita klasės draugė išvyko į Suomiją, o dar viena pasirinko Indiją. Važiavome ne pinigų susitaupyti, ne mašiną nusipirkti, bet troškome žinių, buvome pasiilgę kitokio pasaulio, naujų potyrių“, – apie savo apsisprendimą „Šilalės artojui“ sakė docentė.
Tais laikais Skandinavija traukė lietuvius, nes buvo arti, panašios kultūros šalis. Važiavo pas mus ir skandinavai, kuriems buvo gėda, kad mažai žino apie čia pat esančias Baltijos šalis. Nes, pasak Daivos, sovietų sąjunga jiems visada buvo kaip raudonas taškas, prie kurio geriau nesiliesti. Dėl to Švedijoje pirmiausia atsirado stipendijos studijuojantiems Baltijos šalių studentams. Tačiau išvykti į užsienį tuomet dar nebuvo lengva: reikėjo vizų, įrodyti, jog turi pinigų, o jų tada niekas neturėjo, jei ir sukrapštydavo, tai tik lėktuvo bilietams. Todėl rašyti magistro darbo apie raidos psichologiją D. Daukantaitė grįžo į Vilnių. 2000-aisiais į Lundo universitetą įstojo studijuoti antros magistratūros, o 2001 m. pradėjo doktorantūros studijas Stokholmo universitete. Daiva neslepia, jog kartu dirbantys kolegos nesupranta, kodėl ji atvyko į Švediją, todėl ji juokauja, kad atvažiavo čia susitikti su savo būsimu vyru.
„Švedija niekada nebuvo okupuota, šios šalies piliečiams sunku suprasti, ką reiškia būti už geležinės sienos, kai negali keliauti, dirbti ir mokytis, kur nori ir ką nori. Bet tiesa ir tai, kad jei ne Švedija ir ne tas laikas, kai lietuvis lietuviui užsienyje buvo kaip brolis, su vyru gal ir nebūtume susitikę. Mes, sauja lietuvių, studijuojančių Linsiopinge (kur mokiausi švedų kalbos), laikėmės vienas kito – kartu švęsdavome šventes, žiūrėdavome filmus, keliaudavom. Abu vėliau įstojome studijuoti doktorantūros. Tos studijos trunka ilgai, po truputį pats nejausdamas, įleidi šaknis, imi žvalgytis galimybių, darbo, ir savaime susiklosto, kad lieki gyventi ten, kur studijavai“, – pripažino D. Daukantaitė.
Karas atsilieps kelioms kartoms
Iš Vilniaus kilęs Daivos vyras taip pat dirba Lundo universitete, yra fizikos profesorius. Docentės laipsnį turinti D. Daukantaitė dirba Psichologijos departamente, dėsto studentams ir vadovauja dviem dideliems psichologijos raidos tyrimo projektams. Vienas susijęs su jaunimo potraukiu žaloti save – visame Vakarų pasaulyje tai labai didelė 13–16 metų paauglių problema. Kitas projektas analizuoja, kas lemia gerą jaunų žmonių savijautą net tada, kai jiems kyla sunkumų.
„Kuo geriau gyvename, tuo daugiau psichologinių problemų turi jauni žmonės. Nesusidurdami su sunkumais, jie neišsiugdo atsparumo, neužsiaugina storesnės skūros, todėl menkiausią nesklandumą taip sureikšmina, kad praranda gyvenimo džiaugsmą, nebežino, kaip elgtis“, – apgailestavo docentė. Daiva neneigė, jog psichologai kuo toliau, tuo daugiau turės darbo, nes vykstantys karai psichologiškai traumuoŠilališkę į pasaulį išvedė noras žinoti daugiau ja daugybę žmonių. Mokslininkė įspėjo, kad tokios traumos sunkiai gydomos, jos atsiliepia kelioms žmonių kartoms.
„Mano tėtis buvo ištremtas į Sibirą, ir mums, jo vaikams, tai irgi atsiliepė – negalėdavome apie tai šnekėti, taip jam buvo skaudu. Bet yra ir kita medalio pusė: kartais reikia baisių sukrėtimų, kad žmonės pasijustų bendruomenės nariais. Švedijoje žmonės yra individualistai, užsidirba tiek pinigų, kad gali gyventi vieni, nebereikia kitų žmonių. Mažėja ir empatijos, nes įpranti rūpintis tik savimi, nesvarbu, kas darosi aplinkui. Iš vienos pusės gerai, kad žmonės turi mažiau rūpesčių, tačiau susvetimėjimas irgi yra didelė visuomenės problema“, – tikino Daiva.
Tokios visuotinės gerovės, kokią mes įsivaizduojame, pasak D. Daukantaitės, nėra ir Švedijoje. Didėja skirtumai tarp visuomenės sluoksnių: tie, kas yra išsimokslinę, turi gerus darbus, gyvena labai gerai, bet gaunančius mažesnes pajamas infliacija palietė taip pat skaudžiai, kaip ir mus, nors Švedijoje ji buvo ne 20 proc., o tik 12–13 proc.
Suteikiamas visiškas komfortas
Švedijoje yra daugiau nei pusšimtis aukštųjų mokyklų, tačiau juokaujama, kad yra tik du universitetai – Upsalos ir Lundo, o pastarasis laikomas vienu iš 100 geriausių universitetų pasaulyje, mat didžiausias dėmesys čia skiriamas studijų kokybei. Bet tuo pačiu, anot docentės, universiteto administracija dėstytojų neapkrauna jokiais reikalavimais.
„Kalbėdama su kolegomis Lietuvoje, supratau, kad ne tik maži atlyginimai yra problema. Žmones sekina draskymasis per kelis darbus, būtinybė atsimušinėti prieš valdžią, už kiekvieną žingsnį pateikti ataskaitą. Palyginus su Lietuva, dirbti Švedijoje yra neįtikėtinas komfortas: niekas netikrina, kada tu ateini ir kada išeini, kiekvienam suteikiamos geriausios sąlygos, administracija stengiasi išspręsti iškilusias problemas. Jei nereikia dėstyti, gali ne sėdėti darbe, bet skaityti mokslinius straipsnius, užsiimti savišvieta. Nors visi mokslininkai ir be nurodymų turi ambicijų skelbti savo straipsnius, siekti lėšų tyrimams. Švedijoje labai didelis dėmesys skiriamas žmonėms, kad jie gerai jaustųsi savo darbe. Gali bet kada nueiti pas katedros vedėją ar dekaną, pasakyti, kuo esi nepatenkintas, ir nebijoti, kad užsitrauksi nemalonę. Jie nepriima skundų kaip kritikos, nes stengiasi išsaugoti darbuotojus“, – sakė mokslininkė.
Pasak jos, bendrą nuotaiką labai pakelia ir supratimas, jog demonstruoti savo turtą ar išskirtinę padėtį visuomenėje yra blogas tonas. Švedijoje, tarkime, ir universiteto rektorius į darbą važiuoja traukiniu arba dviračiu, studentai į dėstytojus kreipiasi vardais, niekas net į visai svetimą žmogų nesikreipia „jūs“, sako „tu“, o pagarba vyresniam, aukštesnės padėties žmogui išreiškiama kitomis formomis ir būdais.
Atvyksta studijuoti iš viso pasaulio
Anot Daivos, įstoti į Lundo universitetą nėra lengva, tačiau čia mokosi nemažai lietuvių. Dauguma puikiausiai kalba angliškai, net neįmanoma atpažinti, iš kurios šalies yra atvykę.
„Studentams visada pasakau, iš kur esu kilusi, nes mūsų lietuviškos pavardės niekur nepaslėpsi. Neseniai po paskaitos priėjo viena mergina ir pasisakė esanti iš Lietuvos. Mano sūnus dabar įstojo į universitetą studijuoti fizikos, jo grupėje taip pat yra lietuvis. Taigi mūsų tautiečių Švedijoje yra gana daug, bet tos vienybės, bendruomeniškumo, koks buvo, kai išvažiavome vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dabar nebėra. Dabartinė karta užaugo be geležinės sienos ir išvykimas į užsienį nebėra joks stebuklas“, – sakė D. Daukantaitė.
Vis dėlto jaunimas iš Švedijos miestelių ir kaimų dažniausiai stoja į mažesnius universitetus. Tyrimai rodo, kad svarbu ne tai, iš kur žmonės kilę, o kokį išsilavinimą yra įgiję tėvai – jeigu jie yra baigę aukštuosius mokslus, turi pagrindą po kojomis, ir vaikams suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, nuo mažų dienų skatina siekti savo tikslo. Neseniai Švedijoje vyko konferencija, kur mokslininkai diskutavo, kaip pritraukti studentų iš skirtingų visuomenės sluoksnių, kaip padėti jiems siekti ambicingesnių tikslų, nes, pasak docentės, tokio pastūmėjimo kartais trūksta ir Švedijos jaunimui. Mokslas visiems Europos Sąjungos piliečiams Švedijos universitetuose yra nemokamas, už studijas mokėti privalo tik atvykėliai iš trečiųjų šalių. Tačiau tai netrukdo Švedijoje siekti išsilavinimo daugybei Kinijos, Indijos, Pakistano piliečių.
„Šiais laikais reikia tik trupučio drąsos ir išnyksta visos ribos, pasaulis tampa atviras – tą labai svarbu suprasti jauniems žmonėms, kuriems trūksta palaikymo iš namų. Štai mano tėvai neturėjo aukštojo išsilavinimo, bet aš labai norėjau mokytis, o jie mane visaip palaikė. Tad jei yra noras ir aiškus tikslas, tereikia pabandyti, o padedančių, užtariančių visada atsiranda. Atsiranda ir pinigų – net nemokant kalbos, Švedijoje galima susirasti darbą ir iš jo pragyventi. Jei neįleidžia pro duris, reikia pabandyti atidaryti langą. Labai norisi įkvėpti jaunimą siekti savo tikslų, o susidūrus su sunkumais jokiu būdu nenuleisti rankų“, – sakė D. Daukantaitė.
Gera grįžti namo
Daivos šeima gyvena Lundo universitetiniame miestelyje, kur didelė mokslo bendruomenės ir studentų koncentracija. Podoktorantūrines studijas Daivos vyras atliko Amerikoje, ten gimė jų sūnus. Po dvejų metų, jau gyvendami Lunde, susilaukė dukros. Šeima daug keliauja, mėgsta intensyvų poilsį. Anot Daivos, kol neturėjo vaikų, su vyru ir draugais vasarą mėnesiui išvažiuodavo į kalnus, dabar ten keliauja su visa šeima. Moteris džiaugiasi, kad abu vaikai ne tik namuose kalba lietuviškai, bet ir tarpusavyje bendrauja gimtąja kalba.
„Niekada nereikėjo jų raginti kalbėti lietuviškai, abu mielai vyksta ir į Lietuvą. Kol buvo maži, Lietuvą jie vadindavo senelių namais. Grįžtame čia mažiausiai dukart per metus – Kalėdoms ir vasaros atostogoms. Šilalėje gyvena mama, netoli jos – ir brolis bei sesuo su šeimomis. Labai džiaugiuosi, matydama, kaip keičiasi Šilalė. Ypač džiugina intensyvus kultūrinis gyvenimas, gražūs renginiai dažnai net nemokami. Gali ir pats dalyvauti, ir kitų pasiklausyti. Tačiau kartais nuo tokios gausos žmonės nebežino, ko norėti“, – pastebėjo D. Daukantaitė.
Daiva įsitikinusi, jog didžiausias Šilalės privalumas yra maži atstumai, draugiški žmonės ir daugybė renginių.
„Kai grįžtu, man tokia laimė išeiti iš namų, susitikti žmones, kurie yra draugiški, maloniai priima, stengiasi padėti. Mūsų mokykla dabar visiškai neatpažįstama, pagražėjusi ir pasikeitusi. Žmonės skundžiasi, kad Lietuvoje daug problemų. Tikriausiai galvoja, kad jos tik čia. Bet kai pasižiūri plačiau, jos visur tokios pat – negerų dalykų pridaro ir Švedijos politikai bei valdžia. Aš labai didžiuojuosi, jog Lietuva padeda kariaujančiai Ukrainai. Ir švedai tai labai vertina, matau, kad Lietuvos autoritetas jų akyse labai išaugo“, – tikino šilališkė D. Daukantaitė.
Daiva BARTKIENĖ
Nuotr. iš pašnekovės albumo
