Derkintai. Svarbesnieji raidos aspektai

(Tęsinys. Pradžia Nr. 71, 77)

Maždaug 1943-iųjų vasa­rą, pajutus,­ kad vokiečių pra­dėtas karas nebus sėk­mingas ir galima greitai sulaukti grįžtančio fronto, kai­mo rytinės dalies der­kin­tiš­kiai Uošpjaunyje (kalvoje ša­lia Lankų pelkės) išsikasė T raidės pavidalo slėptuvę, kurioje kaimo vaikai mėgdavo palandžioti ir karui pasibaigus (maždaug iki 1949 m.).

Kaimynas Kazys Jakas pasa­kojo, kaip žmonės slėpėsi apkase grįžtant sovietų armijai­ 1944 m. spalio­ pradžioje. Apkasą su jame buvusiais žmo­nėmis aptiko sovietų kareiviai­ ir pradėjo šautuvų buožėmis dau­žyti įėjimo duris.­ Gerai, kad atsirado kaimynai Pranciškus Šid­lauskis ir Kazymėrs Šveisterys, mokėję rusiškai. Atida­rę­ duris jiedu paaiškino, kad čia slepiasi paprasti kaimiečiai. Du automatais ginkluoti kareiviai įėjo į apkasą ir pamatę išsigandu­sius vyrus, moteris bei vaikus,­ paliko ramybėje. 

Kelių dešimčių ka­­reivių būrys apsistojo mūsų sodybos beržynėlyje, kari­ninkai užėmė geresnįjį namo galą. Vienintelis prisiminimas – beržynėlyje pastatyta virykla ant ratų, kareiviai su ginklais ir maisto katiliukais bei kareiviška košė, kurios kartais pakišdavo ir mums, bežiopsantiems­ vaikams. Panašiai buvo ir 1941-ųjų birželį. Tik beržynėlyje tuomet buvo vokiečių kareiviai, o gerajame namo gale – jų karininkai. 

Kalbant apie karą, verta priminti ir derkintiškių iniciatyvą­ gelbėti­ vokiečių Šilalės bažnyčios šventoriuje apsuptus bei dar­­bams į Vokietiją atren­ka­mus žmones. Iniciatyvos organiza­to­­rius buvo Simas Kromelis – Lietuvos kariuomenės puskarininkis ir tuo laiku­ vokiečių jau uždraustos Plecha­vičiaus Vietinės rinktinės kariūnas. Tėvų pasa­kojimas sutapo su Stanislovo Biržiškio žmo­nių priverstinės atrankos­ epizodo aprašymu („Praeities pėd­sakai“, 1995 m., 247–249 psl.). Tik S. Biržiškis turbūt nieko nežinojo apie derkintiškių akciją,­ nes jos nemini.

1944-ųjų rugpjūčio 2 d., per Parcinkulio atlaidus, Šilalės bažnyčioje susirinko daug žmonių. Keliais sun­kvežimiais atvažiavę vokiečių kareiviai ėmė gaudyti jaunus žmones darbams. Apsupo šventorių. Panikos apimti vieni­ mėgino bėgti (patogiausia buvo Derkintų kryptimi), kiti liko šventoriuje klausyti vienuolio pamokslo ir melstis. Buvo­ nušauta jauna mergaitė.

S. Kromelis, išgirdęs šią naujieną, ėmėsi gelbėjimo­ akcijos: pasiuntė vaikus į kelias sodybas sukviesti vyrus­ vaduoti sugaudytų žmonių. 7–8 vyrų būrelis, pasiėmę kas šau­tu­vą, kas pistoletą, patraukė Ši­lalės link. Ėjo ne vienu ar kitu žvyrkeliu (Traukšlio ir Palokysčio gat­vėmis), bet taku, pramintu sausesnėmis pelkės, kuri driekėsi nuo Derkintų iki Šilalės, vietomis (tiksliau – Ciliūnės lauko pakraščiu).

Ne kartą mūsų šeimoje pasakotą gelbėjimo epizodą mama palydė­davo pašaipėle: „Vaikai, jūsų tė­vas iš baimės ėjo vyrų vo­re­lės gale ir nešė šovinius“. Tėvas­ atkirsdavo: „Taip, nešiau šovinius ir nebijojau, o buvau paskutinis, nes skaudėjo koją“ (tėvas iš tikrųjų turėjo judė­ji­mo prob­lemų dėl ankstyvos klubo są­na­rių artrozės). Deja, gelbėjimo operacija neįvyko: kol vaduotojai pasiekė bažnyčią, vokiečiai, klebono sugėdinti, jau buvo išvažiavę, bet kartu pa­si­ėmė ir apie 20 vyrų. Tiesa, anot S. Bir­žiškio, šilališkiai – Lietuvos laisvės armijos­ Vanagų grupuotės nariai – mėgi­no organizuoti kitą gelbėjimo akciją: užklupti vokiečius pakeliui į Tauragę. Bet ir ši operacija nepavyko, o suimtieji, kol pasiekė Tauragę, sugebėjo išsibėgioti pa­tys.

Keistoki dviejų pelkynų pava­dinimai: Žeberinė ir Varutinės. Kaimiečiai pasakodavo, kad sutemus Žeberinėje retkarčiais judėdavo žiburiniai (klaidžiojančios vėlės). Bet vargu ar Žeberinės pelkės pavadinimas kildintinas iš žo­džio žiburinis. Tiesa, yra pavardė Žeberis ir kaimas Žeberiai (Rietavo sav.).  Žodžio su šaknimi varut taipogi neradau Lietuvių kalbos žodynuose. Asocijuojasi su žo­džiu varyti. XIX a. pabaigoje ir iki XX a. penktojo dešimtmečio Derkintų ūkininkai per sausesnes Varutinių pelkių vietas į bendras ganyklas varydavo ganyti gyvulius. Tam net  buvo samdomas piemuo. Apie kelias dešimtis metų trukusią Derkintų bendrų ganyklų bylą bus atskiras pasakojimas.

Albinas BAGDONAS

Vilnius

(Bus daugiau)