Derkintai. Brandus kupetinis kaimas

(Tęsinys. Pradžia. Nr. 71, 77, 80)

Jeigu yra bent kiek tinkama žmogaus veiklai teritorija, ten atsiranda ir žmonių, t. y. formuoja­si socialiniai vienetai – vien­sėdžiai, kaimai, mies­teliai ar didesni administraciniai centrai. 

Iš nuotrupų apie tai, kaip plėtojosi teri­torijos, kuri kažkada buvo Pagraudės, vėliau – Pajūrio, o nuo 1920 m. Šilalės valsčius (nuo 1950 m. rajonas) apgyvendinimas, galima atkurti Derkintų kaimo raidos vaizdą. Pirmiausia, kaip ir visa Žemaitija ar Šilalės regionas, šis pelkėtas kaimas gyventojais buvo neskaitlingas. Tai lėmė ir nuolatiniai kryžiuočių antpuoliai. Kad dabartinė Šilalės rajono teritorija buvo aršių susidūrimų su kryžiuočiais arena, byloja ir gausybė buvusių pilių (išlikusių piliakalnių, kurių Šilalės rajone yra per 30). Arčiausiai Derkintų yra Leviškių piliakalnis (beveik ant Derkintų ir Leviškių ribos), už 2–4 km – Šarūnkalnis, Rubaičių ir Gūvainių piliakalniai.

Manau, ir lygumoje tarp dviejų Traukšlio intakų stūksantis stačiais galais kiek pailgas kalnelis taipogi galėjo būti gynybinės paskirties. Juk lietuviai pilaites statydavo sunkiai prieinamose vietose. O šis kalnelis buvo tarp dviejų pelkių supamų upelių. 

Kaimyno Pranciškaus Šid­lausko liudijimu, šiauriniame (stačiausiame) kalno šlaite derkintiškiai dar caro laikais ir tarpukariu iš beržų tošių specialiu deginimo būdu gamindavo degutą. Išgirdęs tokį pasakojimą, nurodytą vietą pakasinėjau – tikrai radau anglių liekanų. Degutą naudojo vežimų ašims tepti, odoms impreg­nuoti, valčių dug­nams sandarinti. Pri­siminkime, kad de­gu­tas buvo vienas iš LDK eksporto produktų į Vakarų Eu­ropą, tik nežinau, ar derkin­tiškiai gamino jį eksportui. Pame­nu dar ir poka­riu tėvas turėjo deguto vežimų ratų ašims tep­ti (vėliau jį pakeitė „salidolas“). Pastarąjį dešimtmetį ant to kalno šlaitų pastatytos kelios trobos ir jis nebeatrodo panašus į gynybinį. Juolab, kad dėl melioracijos neišliko jį juosiančių Upalio ir Ravalio pėdsakų. 

Taigi dėl didelio pelkėtumo, neder­lingo dirvožemio (smėlinga jaura, že­mesnėse  vieto­se durpės) Derkintai, kaip ir visa Žemai­tija, buvo apgyvendinti santykinai vėlai (manyčiau, XIII–XIV a.), neskaitant atsitiktinių žmonių grupių užklydimų. Kryžiuočių antpuoliai, XIV–XVIII a. maro protrūkiai, o ypač Didysis maras ir karas su švedais (1708–1711 m.), nusinešęs per 50 proc. Žemaitijos gyventojų, visiškai nuskurdino ir įsikūrusį dar padriką Derkintų kaimą. 

Kita vertus, tai, kad po 1708–1711 m. maro Derkintuose at­sirado santykinai didokos (1933 m. duomenimis, 11 arų) ma­ro kapinaitės, byloja, jog kaimas galėjo būti skaitlingas ir pasiekęs kupetinio kaimo lygį. Derkintiškiai šias medine tvora aptvertas kapinaites vadino Markapēs arba tiesiog kapalēs, kapukās. Pamenu dar tris aukštus (beje, žemaičiams netipiškus) medinius kryžius ir kelis kauburėlius. Dabar vienas tų aptriušusių kryžių guli šalia paminklinio kryžiaus, kurį vi­sų derkintiškių atminimui 1990 m. pastatė Natalija Jakštaitė-Aušrienė su vyru. Ant pamink­lo iškaltas tekstas: „Čia ilsisi mū­sų protėvių palaikai. Derkintų kaimo maro kapukai“.

Kapaliuose nuo seno auga ke­liolika pušų. Joms per 100 me­tų, nes jau mano vaikystėje jos buvo didelės. Tarp dviejų ant skersinio buvo kabinama lenta, šalia padedami du drožti kuolai mušti į tą lentą. Ją daužant, garsas sklisdavo už Derkintų net iki Šilalės bažnyčios, Šėrikų, Zobėlijos ar Leviškių. Šiuo garsu tikintieji buvo kviečiami giedoti Švč. Mergelei Marijai skirtas giesmes (gegužinių maldų ir giesmių tradicija buvo prigijusi visoje Lietuvoje). Derkintiškiai šią tradiciją vadino tiesiog mojumi (nuo daugelyje kalbų paplitusio mėnesio pavadinimo – May, maj).

Lentos mušimas buvo patikėtas vaikams. Jie varžydavosi, kas stipresnį garsą bei įdomesnį ritmą išgaus. Kvietimas melstis prasidėdavo maždaug 17 val., o suaugusieji giedoti susirinkdavo apie 18 val. Giedodavo ne „išrinktieji giedoriai“, bet visi atėjusieji. Derkintiškių tradicija giedoti visiems kartu buvo unikali – visi įsijungdavo giedant Kalnus Ad­­­ven­to metu, laidotuvėse ar mir­ties metinių minėjimuose. 

Derkintų žmonės ne tik giedojo, bet ir dainavo: bet kokios talkos ar susibūrimai neapsi­ėjo be dainos, nekalbant jau apie vestuvių balius, vaišes, zores (kaimiškuosius šokių vakarus – vasarą kiemuose, šaltuoju metu trobose. 

Mojus, kaip ir Kalnai, buvo giedami iki 1960 m. (o gal ir ilgiau, mat 1960 m. išvykau studijuoti).

Albinas BAGDONAS

Vilnius

Nuotr. iš autoriaus albumo

(Bus daugiau)