Žalios žolės atmintis

Mįslinga metaforos prigimtis, bet jautresnis skaitytojas kartu su autoriumi neturėtų nustebti, kai būtent ši raiškos forma pasitelkiama itin sudėtingiems ir jautriems praei­ties nutikimams priminti. Kitaip nebegalima. Neiškalbėta skriauda ir moraliniai kompromisai, kurie nori nenori bus įtraukti į sovietų okupacijos išgyvenimo ir prisitaiky­mo kainą, mū­sų, lietuvių, pernelyg ilgai buvo palikti aki­vaiz­džių niek­šy­bių, rusų kolaborantų bei jų palikuonių kar­jerų, turto ir besi­puikuojančio pranašumo šešėliuose. Ly­giai taip kasdienybės prislėg­tume neretai pasimiršta didingi lie­tuvių prisikėlimo bei išsi­vadavimo metai, palie­kant ma­žuosius pasakojimus kažkur toli nuo televizijų trans­liuo­jamų valstybinių iškilmių.

* * *

Sudėtingi nesenos praeities prisimini­mai pro duris išvary­ti dabar – it neperkal­bamos šmėklos – brau­nasi nerimo laikų gyvenimo vidun pro laisvėn atvertus langus. Ko vertas poeto Justino Marcinkevičiaus – žmogaus ir jo kūrinių – memorializavimo klausimas, sukėlęs nevienareikšmius ratilus šiandieniame beveik išdžiūvusiame viešųjų ginčų tvenkinyje. Ir tai – 35-eriems metams prašvilpus po aukštai pakeltų trispalvių prisikėlimo vėliavų, vilčių ir įsipareigojimų. Blogiau už raganų šmėklas, kurias peri užmaršties inkubatorius, ima rodytis lemtingas tikėjimas, kad visų galų administratoriai iš valdiškų įstaigų kartu su savo tirpstančiomis galiomis besimėgau­jančiais politikais užsiims tuo, kas vien savo prieštaringu neaiškumu traukia dėmesį: atminties arba, sakytų dar silp­nesnio proto spartuoliai, istorijos politika. It koks rytietiškas rusų politinės sąmonės palikimo užkratas plečiasi tikėjimas, jog beribė valstybės valdžia mums, laisviems piliečiams, ims ir paaiškins, kaip viskas nutiko, koks pasakojimas teisingas, kieno atmintis pavyzdinė, o už kokius samprotavimus reikia imtis baudžiamojo persekiojimo. Žinoma, ant nepasiekiamos lentynos padėjus Lietuvos Respublikos Konstituciją.

„Lietuvių kadaise dainavusios revoliucijos Sąjūdžio praeitis nusipelno žalios žolės atminties. Be mūsų pačių jos niekas nepalaistys.“

Prabilus apie grėsmes lietuvių atminties laisvei, privalu ir sau, kaip senstelėjusiam istorikui, žerti pelenų saują ant galvos. Praeitis nepriklauso istorikams pagal kokią nors amato išgalvotą nuosavybės teisę. Ant istorijos mokslo sprando guli milžiniška atsakomybė, bet tai nesuteikia teisės reikalauti, kad žmonės prisimintų viską, kas jiems skaudaus arba didingo nutiko, pagal įgudusių tyrinėtojų supratimą ir skonį. Laisvės erdvė palieka vienin­telį – įrodinėjimo, įtikinėjimo, moralizavimo, gundymo – kiemą, kuriame visiems susirinkus reikia ginčytis, klausytis priešgynių, rinktis tinkamus žodžius ir kaupti įrodymus. Kitaip nepasakysiu: lietuvių kadaise dainavusios revoliucijos Sąjūdžio praeitis nusipelno žalios žolės atminties. Be mūsų pačių jos niekas nepalaistys.

* * *

Prieš keletą metų europietiškai atkurtame Zyplių dvare įsikūrusiame Zanavykų krašto muziejuje vyko mokslinė-kraštotyrinė konferencija, į kurią buvau pakviestas ir aš. Taip sutapo, jog, artėjant Lietuvos Sąjūdžio sukaktuvėms, senųjų veteranų ir istorikų aplinkoje tuo pat metu tankėjo pokalbiai apie būtinybę Atgimimo atminties labui imti kurti savotišką Sąjūdžio archyvų Sąjūdį, t. y. visaip skatinti senuosius laisvės judėjimo dalyvius kaupti, saugoti, skleisti, tyrinėti, garsinti tą iš tiesų didingą praeitį menančius popierius ir daiktus. 

Tad po naują bei prabangią Zyp­lių ekspoziciją dairydamasis nesunkiai pastebėjau, kad senosios istorijos eksponatai tradiciškai užima garbingą vietą, o į gyvųjų kraštiečių atmintį kreipiančių nuotraukų stendai liudija daugiausia apie kolchozų laikus ir talkas. Ir čia pat liūdniausias įspūdis: dainuojančios revoliucijos atspindžių ekspozicijoje kaip ir nėra. Skeptiškas istorikas nelabai tiki atsitiktinumais. Jei kas viešumoje nutiko, tai su lietuvių sąmone arba bent pasąmone tai bus kaip nors susiję. Klausiu vienos iš darbuotojų, greičiausiai prisidėjusios prie ekspozicijos turinio sukūrimo, kaip čia yra. Negi iš tiesų ta 35-erių metų praeitis neturi memorialinės reikšmės. Negi sovietinių kolchozų realijos, nuotraukos prie kombainų ir sunkvežimių yra šio krašto tapatybės dalis, o štai visų Laisvės Sąjūdis neturi tokios reikšmės. Ir dar konservatoriams laikant savivaldos vairą savo rankose. 

Nesigilinsiu į psichologines šio trumpučio pokalbio aplinky­bes, bet nuostabos tikrai netrūko. „Žinoma, Sąjūdžio istorija mums svarbi. Mes kaupiame archyvinę medžiagą“, – buvau patikintas muziejininkės. Toliau nebeplėtojome pokalbio. Tik likau su mintimi, kad tarp žodžių bei darbų neretai driekiasi didelis ir tuščias griovys. Akysna bakstelėjo faktas kaip blynas. Dvasinio ir tautinio lietuvių pakilimo pėdsakai mažosiose gimtinėse tarsi netapo tikro pasididžiavimo ir savigarbos bei pasitikėjimo savimi pagrindu. Peršama atminties forma, lyg viskas vyko tik Gedimino kalno papėdėje, o kuo toliau nuo Centro, tuo mažiau reikšmės paliekama vietiniams, pamirštiesiems, mažiems ir patiems susimažinusiems...

* * *

Per kelerius metus kalbėta su daugeliu Sąjūdžio veteranų įvairiose Lietuvos vietose. Aišku, nė­ra taip, kad viskas ir visur vienodai šiuose atminties baruose būtų apleista. Kraštotyros muziejuose ir muziejėliuose, biblio­tekose ir net mokyklų kabinetuose kaupiasi didingos Lietuvos praeities dokumentai. Labai daug dalykų priklauso nuo pačių lokalinės istorijos darbininkų. Jei aktyvūs buvę sąjūdininkai tose įstaigose dirba, tai ir fondai solidūs, ir ekspozicijose kraštiečių žygius Atgimimo gre­tose primena nuotraukos ir daiktai.

Valdžia iš Centro visokius ženk­lus ir nurodymus taip pat skelbia. Turime iš sovietų laikų paveldėtą valstybės archyvų siste­mą. Neabejotinai išsaugos visus dokumentus Vilniuje: imkite, rin­kite, vežkite ir tęskite valstybi­nio archyvų fondo kaupimo dar­bą. Rašau apie tai ironiškai, nes jau pasimiršo, kas ir kodėl buvo sukurta sovietų archyvų sistemoje. Visi atminties dokumentai turėjo priklausyti valdžiai ir Centrui. Suvalstybinto žmogaus atmintis buvo palikta valstybei bei jos kontoroms. Ir anuomet ant aukščiausios Sąjūdžio bangos keteros tai buvo intuityviai nepakenčiamas dalykas. Buvo gerai suprasta, kad tik taip sovietų tikėtasi kontroliuoti visus, visur ir visada. 

Po Kovo 11-osios būta energijos ir siekių vaduotis iš institucinio narvo, bet, ko gero, šios energijos užteko tik krašto apsaugos, slaptųjų tarnybų ir užsienio reikalų ministerijoms sukurti arba pakeisti. Verkiant reikia rimtų istorijos tyrimų, jog panašias prielaidas patikrintume. Tačiau kol jų nėra, sunku atsispirti liūdniems įtarimams: desovietizacijai stringant, gilesnė lietuvių bendro gyvenimo sankloda ne tik išliko, bet naujai, europietiškai restauruota pa­sidarė lyg iš Dievo ir gamtos. Na­tūrali, nepakeistina, neatsisakytina.

Štai nuo šių didingus Sąjūdžio laikus menančio naivaus idealizmo laiptų norisi žvelgti į žaliuojančios žolės atmintį. Reikia stengtis, kad anų laikų veik­los pėdsakai ir dokumentai liktų ten, kur plėtojosi patys įvykiai. Kei­čiant vienas metaforas kitomis pasakytina, jog, siekiant susigrąžinti ketvirtą dešimtį amžiaus įpusėjančią vilčių ir tikėjimo praeitį, reikia budinti kažką panašaus į Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį. Jei būtume tikrai toli nu­ėję į senųjų demokratijų Vakarus, neabejodami sakytume, jog reikia spiesti atmenančius, dokumentus saugančius žmones ir jų sambūrius į bendrą medžiagos kaupimo, saugojimo, tyrimo, sisteminimo, įmuziejinimo talką. 

„Siekiant susigrąžinti ketvirtą dešimtį amžiaus įpusėjančią vilčių ir tikėjimo praeitį, reikia budinti kažką panašaus į Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį.“

Senųjų demokratijų vakariečiai net neabejotų, kad visų lygių valdžia, skirstanti mokesčių mokėtojų pinigus, džiaugtųsi dėl tokio ryžto ir remtų kiekvieną – asmeninę, pilietinę ar net ir valdišką – pastangą. Sąjūdžio atminties archyvo Sąjūdis neabejotinai patik­rintų, ar toli pavyko pabėgti nuo tų sovietinių metų centralizuotos biurokratijos papročių, kurie daugiau pasibjaurėjimo ir paniekos nenusipelnė. Bet ne liūdnai diagnozei skirtas toks sumanymas. Geroji viltis yra sietina su tuo, kad visur, iki tolimiausio nuo Baltarusijos sienos Lietuvos pakraščio, Sąjūdžio atmintis padėtų žmogui vaduotis iš antros ar ant­raeilės Lietuvos sindromo, padėtų pajusti tą ateičiai būtiną lygiavertiškumo, savigarbos ir laisvės kvapą. Ir saugoti tai it savo vidinės akies vyzdį.

Būtų puiku, kad tokią sąjūdinio idealizmo talką Centro valdžia remtų, nebarstydama biurokratijos dusto ant laisvanoriškai pasišventusiųjų galvų, o telktų profesionalios paramos tai talkai būdų paiešką. Kai kas jau dabar aišku: reikia ne dokumentų originalus sušluoti į Cent­rą, bet į skaitmeninius debesis perkelti pirmiausia vienokius ar kitokius sąrašus, inventorius ar katalogus, o tada imtis skaitmeninimo darbų. Juk technologijos ir algoritmais grįsta valdysena nebūtinai turi būti tik rytietiškos valdysenos stiprinimo priemonė. Tad viskas yra mūsų laisvės erdvėje ir tik nuo mūsų pačių pastangų priklausys atminties ateitis.

Egidijus ALEKSANDRAVIČIUS,

istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius