Ant vieno didelio kiemo – visas kaimas kaip šeima

Kairiajame patvenktos Jūros upės krante, pačiame piečiausiame rajono pakraštyje įsikūręs Didkie­mis – vienos mažiausių Šilalės sa­vival­dy­bės seniūnijos centras. Kai­mų ny­­kimas neaplenkė ir šio krašto, ta­­čiau Didkiemyje gyvenantys žmo­­nės nenusimena – pernai iš­as­fal­tuotas kelias į Šilalę juos ne tik sa­votiškai priartino prie rajono cent­ro, bet ir akivaizdžiai pagyvino įpras­tą kasdienybę. 

Didkiemį atranda iš naujo

Atsisveikinimas su duobėtu žvyrkeliu – pati geriausia viso Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio naujiena, kuria didkiemiškiai iki šiol negali atsidžiaugti. Nėra žmogaus, kuris šiame kaime nepastebėtų, kaip per vienerius metus pasikeitė gyvenimas. Pirmi ženk­lai matomi kapinėse, kur staiga beveik nebeliko netvarkomų kapaviečių. Žmonių per tuos metus Didkiemyje nepadaugėjo, o važiuojančių naujai išasfaltuotu keliu – labai. Tie, kurie anksčiau žvyrkelį vadino pragaro keliu ir vien dėl to nenorėdavo sugrįžti į gimtąsias vietas, dabar su džiaugsmu atvykta į atlaidus, lanko kaime tebegyvenančius draugus, tvarko prosenelių kapavietes. Kelio vingiai, kurių per miškelius devynios galybės, yra puiki vieta treniruotis dviratininkams, o vietiniai gyventojai tikina, kad motociklą čia gainioja pats Nerimantas Jucius – didžiausio Europoje Breslau ra­lio nugalėtojas ir šių metų Lietuvos Enduro E3 klasės čempionas. 

„Išsipildė didžiausia mūsų kaimo svajonė. Jau atrodė, kad nėra jokių vilčių, nes finansavimai žvyrkelių asfaltavimui mažėja, o mums reikėjo net septynių kilometrų asfalto – bijojome, jog jei pradės dalinti etapais, kelio remonto pabaigos niekada nesulauksime. Būdavo duobė duobėje, ypač jei prieš užšąlant nepavykdavo nugreideriuoti. Žiemą to kelio niekas nevalydavo, pykdavome, kad jis veda į niekur – kas, kad nuvažiuodavai iki Gedėliškės, jei toliau būdavo užpustyta“, – sa­kė Didkiemio kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Liekienė. 

Didkiemyje gyvenantys žmonės gali važiuoti į visas puses: net du keliai veda į Tauragę, vienas – į Pajūrį. Bet visi tokie, jog be didelio reikalo nebūdavo no­ro kelti koją iš namų. Šio krašto keliai naudingi būdavo tik meistrams automobilių remonto dirbtuvėse, kurie nespėdavę remontuoti automobilių važiuok­lių. 

„Dabar daug žmonių atranda Didkiemį iš naujo – matytumėt, kiek poilsiautojų ir žvejų vasarą prie užtvankos atvažiuoja. Ir vietinių gyventojų nuotaika pagerėjo, kai kelią išasfaltavo. Anksčiau buvo didelis vargas kasdien į darbą Šilalėje važinėti, savo automobilius laužyti, nes autobusai skirti tik mokiniams vežioti. Ir mes norėtume, kad maršrutinis dažniau prasuktų, kad grafikai būtų prie darbo valandų priderinti – daugelis norėtų persėsti iš savo automobilių į autobusus, jeigu jie važiuotų patogiu laiku. Tačiau vasarą susisiekimo su mūsų kraštais išvis beveik nėra“, – guodėsi Did­­laukio seniūnaite neseniai išrinkta Zita Samoškienė.

Gyvenvietę išaugino kolūkis

Ilgą laiką Didkiemis buvo vienos gat­vės kaimas. Liudui Montvilai tėvai pasakojo, jog čia tebuvo septynios trobos, o kaimas negalėjęs plėstis, nes visos žemės priklausė dvarininkams ir bažnyčiai. Vis dėlto pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – Pajūrio valsčiaus inventoriuje – Vartulėnai, šalia kurių ir glaudėsi Didkiemio bažnytkaimis, paminėti labai seniai, net 1561-aisiais. Iš 1592 m. įrašo Raseinių žemės teismo knygoje galima suprasti, kad tuo metu kaimas buvo gana didelis. Neseniai savo kaimo 460 me­tų jubiliejų atšventę didkiemiškiai gali didžiuotis nepalyginamai senesne istorija: archeologiniai radiniai rodo, jog čia žmonės gyveno net 1400 metų prieš Kristų.

Tačiau tokie seni laikai čia mažai kam svarbūs, nes plėstis ir augti kaimas pradėjo tik devinto dešimtmečio viduryje, kai, padalinus Mičiurino ūkį, susikūrė Didkiemio kolūkis. Pirmininku, pasak Liudo, tapo ūkiškas žmogus, nusprendęs, kad pirmiausia reikia tvarky­ti gyvenvietę – iškirsti krūmus, nugenėti žemę siekiančias medžių šakas. Kolūkio fermose atsirado darbo, prasidė­jo alytnamių statybos, nutiesta naujų gatvių. Visi norėjo gyventi geriau, todėl žmonės patys, pasak bendruomenės pirmininkės, rinko pinigus gatvių šviestuvams pirkti, tvarkė savo kiemus, o daugelis, kolūkio brigadai padedant, ir namus ryžosi pasistatyti. 

Didkiemis išaugo, bet greta buvę Deferencijos, Gerviškės, Kuiniškės kaimai numirė. Prisimindami ten gyvenusius žmones, didkiemiškiai, minėdami savo kaimo jubiliejų, prie įvažiavimo pastatė paminklinį akmenį su išnykusių kaimų pavadinimais. 

Praradimų buvo ne tik sovietmečiu. 2002-aisiais savivaldybės taryba nusprendė prijungti Didkiemio pagrindinę mokyklą prie Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos, o po kelių metų, nebelikus mokinių, ji tyliai buvo uždaryta. Niekas dėl to nekėlė problemų, nes visiems mokytojams ir mokyklos darbuotojams buvo pasiūlyta dirbti kitur. 

Tik kaimo žmonėms iki šiol gaila to šurmulio, kuriuo Didkiemį pripildydavo vaikai. Pamokos vykdavo dviejuose pastatuose. Senajame, kur dabar bend­ruomenės namai, mokėsi pradinukai, veikė valgykla. Naujasis pastatas, kuriame įsikūrusi seniūnija, buvo atiduotas 5–8 klasių mokiniams. Nuskambėjus skambučiui, jie pasipildavo į gatvę ir vienas už kitą greičiau, neaplenkdami parduotuvės, per miestelį bėgdavo valgyklon.

„Dabar vaikai rytą susirenka autobusų stotelėje ir išvažiuoja visai dienai, tiek juos ir tematome. Tik vasarą Did­kiemis atgyja, kai subėga į krepšinio, žaidimų aikšteles vietiniai vaikai ir senelių pradžiuginti suvežti anūkai“, – sakė paskutine Didkiemo pagrindinės mokyk­los direktore dirbusi Vilma Kasnauskienė. 

Kaimas tampa miesteliu

Vilma, kaip ir daugelis jaunų specialistų, į Didkiemį atvažiavo mokytojauti. Ištekėjo, užaugino vaikus, suleido į šią žemę šaknis ir liko. Nuo 2012 m. ji dirba seniūne. Gyventojų „popieriuose“ vos 250, bet teritorija didelė, veiklos daug, o suktis tenka be komandos, tik su kūrikais ir darbininkais. Todėl patys svarbiausi žmonės seniūnei yra seniūnaitės Vida Jakštienė ir Z. Samoškienė, bendruomenės pirmininkė D. Liekienė, kapinių prižiūrėtojas L. Montvila. 

Apie savo kaimo žmones V. Kasnauskienė galėtų daug gero papasakoti. Kaip visą gyvenimą medicinos punkte dirbusi V. Jakštienė ne vienam didkiemiškiui gyvybę išgelbėjo ir iki šiol, jei tik kas prašo, naktimis keliasi ir bėga žmonėms padėti. Kaip Vidos vyras auksarankis Algirdas Jakšta iš meilės medžiui ir darbui sukuria gražiausias skulptūras, kaip didkiemiškis Mečislovas Dargužas savo laiką aukoja, remontuodamas parapijos namus. Kaip bene labiausiai laiko stokojantis Remigijus Rudminas visada jo randa, išgirdęs bent mažiausią užuominą apie norą kažką padaryti kaimo ir jame gyvenančių žmonių labui.

Tokius savo pagalbininkus seniūnė vadina Didkiemio patriotais, nes be jų nebūtų daugybės kaimo žmones džiuginančių dalykų. Gal todėl taip ryžtingai

Didkiemio gyventojai pasakė „ne“ valdžios bandymui sujungti seniūnijas. Bendruomenės pirmininkė D. Liekienė tikina, jog tai buvo seniūnės darbo įvertinimas, nes jos dėka kaimas tampa miesteliu su aiškiai akcentuotu centru, viešosiomis erdvėmis, gėlynais, rekreacinėmis zonomis.

„Nebūtų seniūnijos, dilgėlėmis apželtume – nei kas čia važiuotų, nei tvarkytų. Vilma pati gėles namuose augina ir į miestelį tempia. Visi žino, kad jei vasarą seniūnijos durys užrakintos, reikia kaime pasidairyti – gal seniūnė gėlynus ravi ar laisto. Šiemet savo dukras ir žentą į talką pasikvietusi, pievos velėną išplėšė ir prie bažnyčios šventoriaus gėlių pasodino“, – pasakojo moterys. 

Didkiemis tikrai tampa miesteliu. Pačiame centre akmenimis grįstas takas veda per Lietuvos šimtmečio skverą su plevėsuojančia Trispalve ir laikrodžiu. Valstybės jubiliejaus proga pasodinta 100 gražiai žaliuojančių, vasarą kaimą žiedais puošiančių lanksvų krūmelių, auga rojaus obelys, pušelės, daugybė kitų augalų.  

Tame pačiame skvere stovi A. Jakštos sukurtas koplytstulpis – tai iš čia kilusios Alinos Masedunskaitės-Šarkevičienės dovana Didkiemio seniūnijos žmonėms. 

Tai ne vienintelis šio dešimtmečio pokytis Didkiemyje. Bendruomenė subūrė žmones, kuriems labai svarbu, kad gyventi čia būtų geriau. Jų dėka buvusi mokykla tapo jaukiais, visiškai įruoštais bendruomenės namais, kuriame saugoma šimtmetį gyvavusios mokyk­los istorija. Tačiau bene labiausiai šių namų šeimininkė D. Liekienė didžiuojasi greta pastatyta vaikų žaidimų aikštele. Tai didžiausias ir pats naudingiausias nevyriausybinės organizacijos projektas, kuriam vieta parinkta neatsitiktinai. Kol tėvai meldžiasi Šv. Angelų Sargų bažnyčioje, tvarko artimųjų kapus ar bendruomenės namuose atsisveikina su mirusiais kaimynais, vaikai jiems netrukdo, nes turi kur smagiai pažaisti. 

Didžiuojasi Didkiemis ir savo vokaliniu ansambliu, kurį globoja laisvalaikio salės meno vadovas Aivaras Šimkus. Pernai Didkiemio dainininkus jis buvo net išsivežęs į festivalį Latvijoje. Bet labiausiai moterys džiaugiasi per šventes ar atlaidus bažnyčioje dainuodamos savo kaimo žmonėms, nes jie yra didžiausi ansamblio gerbėjai ir palaikytojai.  

Nesijaučia esantys nuošalyje

Didkiemis kone niekuo nenusileidžia už keliolikos kilometrų esančiam Pajū­rio miesteliui, pretenduojančiam vadintis vasaros pramogų sostine. Didkiemis, kaip ir Pajūris, įsikūręs prie tos pačios, tik kitokios Jūros upės. Ji čia gili, plati, rami – tėkmės, kuri taip gražiai čiurlena per akmenis Pajūryje, beveik nematyti. Dėl to Balskų užtvanka vadinama žvejų rojumi, o jų privažiuoja tiek daug, jog vietiniams gyventojams vasarą pritrūksta erdvės, kur galėtų ramiai išsimaudyti, pasigėrėti įspūdingu, tūkstantmečių istoriją menančiu Vartulėnų atodangos skardžiu, pažvelgti į tolumas, kuriose susilieja vanduo ir dangus... 

V. Kasnauskienė tvirtina, kad šią vasarą seniūnijos prižiūrimose rekreacinėse zonose poilsiavo kur kas daugiau žmonių, nei kitais metais. 

„Anksčiau daugiau žve­jų rinkdavosi į Balskų pusę, bet ten tenka važiuoti žvyrkeliu, todėl šią vasarą juos patraukė Didkiemis – kai neseniai čia vyko žvejų varžybos, susirinko kaip niekada daug dalyvių. Matome, kad jau labai reikia laivelių nuleidimo slipo – kai automobilių priekabos stumiamos prie vandens, kur maudosi žmonės, visiems tampa nesaugu“, – svarstė seniūnė.  

V. Kasnauskienės svajonė – pasivaikščiojimo takas pakrante. Jo reikėtų ir saviems gyventojams, ir pi­ligrimams, kurie Did­kie­­myje pasirodo vis dažniau. Tik pernai atžymėtas Šv. Jokūbo kelias, o šiemet jau teko rūpintis ne viena juo keliaujančia šeima, padėti pavieniams maldininkams. Jie dažnai skambina išsiaiškinti, ar kaime yra parduotuvė, kurioje galima būtų nusipirkti maisto, prašo surasti nakvynę. 

Tokioms keliaujančioms šeimoms sve­tingai atsiveria bendruomenės namai, pavienius keliauninkus seniūnė įsiūlo apnakvinti vienam kitam vietiniam gyventojui. D. Liekienė apgailestauja, kad bendruomenės namuose nėra nei kur nusiprausti, nei kur patogiai prisėsti, o reikėtų ir sudedamų lovų, ir nedidelio šaldytuvo. 

„Tik atrodo, jog Didkiemis yra kažkur nuošalyje. Mes taip nesijaučiame, nes miestelyje visada sutinkame atvykusių nepažįstamų žmonių. Dėl didelės rekreacinės teritorijos, kurią prižiūrime, turėtume vadintis kurortine vietove. Aišku, kad Šv. Jokūbo kelias pritrauks į Didkiemį dar daugiau Lietuvą pažinti norinčių žmonių. Jau vien mūsų Šv. Angelų Sargų bažnyčia kokia įspūdinga – gryno liaudiško, Žemaitijai būdingo stiliaus, su nepaprastai originaliais tapytais iliuziniais altoriais. Tai didelė retenybė. Unikalūs ir 1860 m. pagaminti vargonai, tebeturintys originalių detalių – gaila, kad restauravimas labai brangus ir negalime išgirsti, kaip jie skamba“, – apgailestavo seniūnė. 

2010 m. atnaujinta Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčios išorė – pakeistos ir nudažytos rąstus dengiančios lentos, palangės, langai. Tačiau vidų jau smarkiai palietė laikas – viskam reikia remonto. Kelinti metai seniūnija prašo

biudžeto lėšų takui per kapines ir baž­nyčios šventorių atnaujinti, nes senas betonas yra suaižėjęs, medžių šak­­nų iškilnotas, vyresniems, sunkiai paeinantiems žmonėms juo vaikščioti pa­vojinga. Parapijos klebonas norėtų taką iškloti trinkelėmis, bet tam reikia bene 10 tūkst. eurų. 

Nors miestelyje yra negyvenamų na­mų, paveldėtojai jų parduoti nenori. Vieni atvažiuoja čia leisti vasaros atostogų, kiti puoselėja kaimo turizmo planus. Žemė Didkiemyje labai brangi, ją jau beveik visą supirko Tauragės verslininkai ir politikai. Vietiniai gyventojai pyksta, kad ne visi tauragiškiai yra draugiški, nenori prileisti prie vandens – jei ir nestoja skersai tako, tai sutiktiems žmonėms išrėžia nemalonų pamokslą. 

Bendruomenės nariai tikina, kad Did­kiemyje jiems nieko netrūksta. Turtingų verslų, tūkstančius hektarų žemės dirbančių ūkininkų nėra, tačiau visi ži­no, kas remontuoja automobilius, kas parduoda medų, kur kreiptis, jei šventei reikia torto, kieno sūriai patys skaniausi, o sviestas – geltoniausias. 

„Esame kaip didelė šeima – visi savi, lyg tebegyventume tame dideliame kieme, iš kurio ir kilo kaimo pavadinimas. Šiam kraštui, matyt, iš aukščiau užkoduotas toks likimas“, – įsitikinusi Did­kiemio seniūnė V. Kasnauskienė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.