Užrašytuose pasakojimuose – mirtis, jos augalai ir gyvenimo ciklai

Itin populiarėjant užsienietiškam Helovynui, artėja ir tradicinės lietuvių Vėlinės bei Visų šventųjų diena. Tra­dicijų centro „Būties ratu“ įkūrėja Rita Balkutė primena senąsias lietuvių tradicijas, pamažu išeinančias už­marštin. Paskaitoje kalbėta apie gyvenimo cikliškumą, kuriame su žmogaus sielos išėjimu glaudžiai siejami au­galai.

Gyvenimo ciklas

Tradicijų centro „Būties ratu“ įkūrėją R. Balkutę Tauragėje pasitikusi renginio vedėja Renata Jančiauskienė ragino „oranžiniu laikotarpiu“ ne drausti ir demonizuoti Helovyną, bet priminti bei populiarinti savąsias tradicijas. Šiam tikslui lektorė paruošė paskaitą tema „Vėlių laikas: apeigos ir mirties augalai“. Filmų kūrėja ir knygų apie liaudies tradicijas bei žolininkus autorė dalinosi pasakojimais iš skirtinguose Lietuvos kaimuose surinktų atsiminimų.

„Tai visiems paslaptingas metas, kaip ir mirtis. Kai kam ji kelia nerimą, kai kam ilgesį dėl išėjusių artimųjų. Norėčiau papasakoti apie savo santykį su anapusiniu pasauliu. Kai mirė brolis, tą dieną nuėjau į bažnyčią ir užpirkau šv. Mišias už jį. Miestuose būna labai daug skaitymų – už tą, už aną, o tą kartą bažnyčioje buvom dviese su tokia močiute, ir kunigas paminėjo tik mano brolį. Negalėjau patikėti“, – atvirai prabilo apie neseniai ištikusią brolio mirtį lektorė.

R. Balkutė prisiminė ir tądien kunigo skaitytus skaitinius, kuriuose pasakota, jog siela pirmiausia bus apvalyta vandeniu, tada ugnimi ir galiausiai atgims nepaprasto grožio mieste. Taip privedant mintį, kad, atėjus žiemai, mums atrodo, jog medžiai mirę, bet pavasarį jie vėl sužaliuos ir atgims.

„Mes negalime matyti žmogaus gyvenimo ciklo, nežinome, kas būna po mirties. Bet galime stebėti augalo ciklą“, – kalbėjo lektorė.

Sugrįžtantis gyvenimas

R. Balkutė daug metų dalyvauja ekspedicijose, kurių metu renka pasakojimus iš įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančių žmonių. Tarp surinktų istorijų – daugybė, susijusių su mirtimi, gyvenimo cikliškumu. Visa tai persipynę su augalais.

„Lietuviai, kaip ir daugelis pasaulio kul­tūrų, turi sampratą, kad žmogaus gyvenimas yra kaip besisukantis ratas: gimsta, auga, bręsta, miršta ir grįžta į gyvenimą. Iš tautosakos ir kitų papročių galime matyti, jog lietuviai turėjo sugrįžtančio gyvenimo idėją. Ekspedicijoje atėjau pas dieduką ir jis svarstė, kad žmogus niekur neprapuola – gimsta, ateina kaip augaliukas. Juk sėjam rugius, užauga, nupjaunam juos, suvalgom. Lietus palyja, nubėga vanduo ežeran ir vėl pakyla į dangų – taip ir žmogus“, – kalbėjo lektorė.

Ji teigė, jog mirtis visada buvo įsivaizduojama kaip augalas, kuris gali išpranašauti. Štai Biržų apylinkėse esą pasakojama, kad nudžiūvusi ąžuolo šaka gali būti artėjančios mirties ženklas. Ir galiausiai lektorė pasidalino asmenine patirtimi, kuomet dviem jos pusbroliams tėvai pasodino po ąžuoliuką. Vienam berniukui dar nesulaukus 9-ojo gimtadienio, jo ąžuoliukas nulūžo. Nors tąkart niekas į tai neatkreipė dėmesio, vėliau vaikas mirė. Šeima tuokart ąžuolo likimą priėmusi kaip ženklą.

„Tikėta, kad siela išeidama duoda įvairius ženklus. Viename iš kaimų pasakojama, jog žmogui nei iš šio, nei iš to nuo palangės nuvirto gėlė – į šeimą netikėtai atėjo mirtis. Mitologinėje plot­mėje langas buvo laikomas riba tarp šio ir anapusinio pasaulio. Iš archeologinių kasinėjimų žinome, kad žmonės dažnai laidoti su sudaužytais indais, daiktais. Čia irgi matome, jog, mirus žmogui, lūžta gėlė. Yra pasakojimų, kad po pakasynų buvo laužomos šakos, idant velionis galėtų pasikabinti drapanas.

Akivaizdu, jog augalai ne šiaip sau dalyvauja gyvenime, o gyvieji, žinodami apie juos daugiau, gali padėti mirusiajam keliauti“, – dėstė R. Balkutė.

Medis – tarpininkas

Lietuvių kultūroje medžiai visada turėjo ypatingą vaidmenį. Lektorės teigimu, jiems net buvo priskiriamos orakulų funkcijos, kai, susapnavus tam tikrą medį, buvo pranašaujama mirs moteris ar vyras. Pavyzdžiui, jei sapne matyti ąžuolas ar beržas, tai esą galima tikėtis vyriškos lyties artimojo mirties, o jei eglė – moters. Sapne matyti rudenį žydinčią obelį irgi reiškė mirtį.

„Užrašiau pasakojimą, kad moteris sapnavo, jog nulūžo du medžiai, o vėliau mirė du vyrai. Taigi sapnuose atsispindi senosios tradicijos, pasaulėžiūros vaizdiniai. Lietuvių tautosakoje atsispindi ir tikėjimas, kad po mirties sielos gali apsigyventi medžiuose. Tikėta, jog mūsų mirusieji niekur toli nenukeliauja“, – liaudies išmintį dėstė R. Balkutė.

Pasak lektorės, buvo tikima, jog medžių girgždėjimas – tai mirusiųjų sielos šnabždesiai, kuriuos išgirdus reiktų sakyti „Amžiną atilsį“. Persikūnijimo į medį idėjos atsispindi įvairiuose pasakojimuose. Tarkime, kad ir apie žiauriai nužudytą mergaitę, kurios gyvenimą užbaigė sesės. Šiai iškrito „špilkelė“, toje vietoje išaugo liepelė. Medį nupjovė ir padarė smuikelį, kuris, juo užgrojus, prabilo nužudytosios mergelės balsu ir papasakojo skaudžią istoriją...

„Mitologijoje mergelės gali virsti gražiu rožių krūmu, pušelėmis, liepomis. Raudona rožė lyg ir simbolizuoja gyvybę, balta lelija – tyrumo simbolis. Dainose bei raudose galime pamatyti, kaip siela pereina į medį. Tai savotiška neišvengiamybė – siela lyg privalo tapti augalu. 

Labai paplitusi buvo ir raudojimų tradicija. Tai – vienas laidotuvių elementas. Buvau nedidelė, kai mano tėčio pus­seserė, laidodama savo vyrą, visas laidotuves giesme pasakojo, koks jos vyras buvo, ką darė“, – jau išnykusiomis tradicijomis dalijosi knygų autorė.

Pasak jos, anuomet tikėta, kad geras ir teisingas žmogus atgims uosiu, ypatingą vietą užėmė visžaliai medžiai – eglės, pušys, kadagiai, manyta, jog jie turė­jo ypatingą ryšį su mirtimi. Tas ryšys atsispindėjęs ir kapinių vietos parinkimu – dažniau artimuosius siekta laidoti ant kalvų, apaugusių pušaitėmis, o liaudies dainose karstai vadinti baltų pušų nameliais.

„Tik dabar mes norime be at­vangos kirsti medžius kapinėse, bet tradicinėje kultūroje tie šventieji gojai buvo tokie, į kuriuos net buvo draudžiama įžengti be reikalo. Tai buvo mirusiųjų erdvė, kur medžiuose greičiausiai ir gyveno mirusieji, todėl nevalia drumsti jų ramy­bės“, – priminė senolių pasakojimus ren­kanti moteris.

Augalai ir laidojimo apeigose

Nors dabartinės laidotuvės paprastai būna itin trumpos, niekas mirusiojo nebelaiko namuose po tris paras, daugelis dar atsimena pamažu išstumtus laidojimo papročius. Juose netrūkdavo augalų ir jų simbolika buvusi itin svarbi – jie buvę lyg sielų saugotojai. Dar pamename eglišakiais nubarstytus sodybų takus, uždengtus veidrodžius, šarvojimo vietas apjuostas lapų vainiku, kai kuriose vietovėse į karstą dėti bažnyčioje šventinti augalai. Net išnešant karstą ant jo dangčio buvo dedamas dar vienas lapų vainikas. Galiausiai vežimo (o vėliau – mašinos) kampuose tvirtinti keturi medeliai – berželiai vasarą, žiemą eglaitės.

„Tie berželiai ir eglutės greičiausiai jau niekada negrįš, bet tebėra tradicija prie mirusiojo karsto dėti gėles. Ir nors vis dažniau girdime artimųjų prašymų į laidotuves gėlių nenešti, tradicija vis tik gyva. Bent jau kol kas. Nors gal ir tai taps istorija, kaip ir medeliai šalia karsto“, – svarstė lektorė R. Balkutė, primindama, kad ir kryžiai kapinėse dažnai statyti su gėlių ornamentais, kartais vaizduojančiais Pasaulio medį.

Pasak tradicijų žinovės, augalas nuo senų laikų buvo atsinaujinimo, cikliškumo simbolis. Medžiai suvokti kaip gyvos būtybės ir teikė gyvybės tęstinumo idėją bei viltį, o mirtis – vartai į anapusinį pasaulį.

Morta MIKUTYTĖ

Mindaugo ČERNECKO ir Algimanto AMBROZOS nuotr.