Derkintai. Brandus kupetinis kaimas
(Pabaiga. Pradžia Nr. 71, 77, 80, 81)
Kaimas – ne tik žemė, bet ir žmonės, jų sukurtas nekilnojamasis ir kitoks turtas, pagal tradiciją bei konkretaus laikmečio teisėtvarką susiformavę kaimynystės santykiai.
Rašytiniuose šaltiniuose Derkintai minimi nuo 1779 m. Tačiau Šilalės bažnyčios knygų įrašuose Derkintus galima rasti jau nuo 1603 m. Kazio Misiaus (2006) teigimu, nuo 1522 m. plėtojamas Šilalės dvaras. Pradžioje Šilalės dvaro centras buvo šalia vietos, kur stovi dabartinė bažnyčia. O juk vos už poros šimtų metrų ir yra Derkintų kaimo pradžia (ten, kur Šilalės ligoninė). Žemiau kalvos, ant kurios 1910-aisiais buvo pastatyta dabartinė Šilalės bažnyčia, prie užtvenkto Ašučio, nuo seno stovėjo malūnas (į jį daug kartų teko ir man vežti malti grūdus). Kiek aukščiau, atkalnėje prieš bažnyčią, buvo didelis ilgas namas, kuriame kelerius metus po karo šeimininkavo rusų kariuomenės garnizonas. Manau, tas senas erdvus pastatas buvo vienas iš pirminės Šilalės dvarvietės statinių. Tiesa, valdant dvarą Pilsudskiams, jo centras buvo perkeltas į pietrytinę Šilalės dalį, kur pokariu buvo įkurta MTS.
Iš viso to seka, kad Derkintai ir Zobėlija buvo artimiausi kaimai pirmykščiam Dvaro centrui. Galimas dalykas, ir jų pavadinimai (kaip ir Šilalės) jau egzistavo iki aplinkinių žemių dovanojimo Vaitiekui Orvydui 1522 m. Vargu ar toks asmenvardžio kilmės kaimo pavadinimas (Derkintai) galėjo atsirasti jau priklausant Dvarui. Tačiau trūkstant archyvinės medžiagos, į šį klausimą sunku atsakyti. Aišku, kad XVII a. pradžioje Derkintų kaimas jau buvo, o gal jau egzistavo net 1522-aisiais, kai DLK valdovas Šilalę (dar tik kaip eilinį kaimą) kartu su kitais aplinkiniais dovanojo Orvydams.
Patogesnėje vietoje negu Derkintai buvęs Šilalės kaimas ir tapo didesniu traukos objektu – krašto centru.
Du pagrindiniai kaimo keliai (Palokysčio ir Traukšlio gatvės) nutiesti sausesnėmis vietomis. Galima manyti, kad padrikos sodybos pradėjo kurtis šalia tų kelių. Tačiau kaimas netapo gatviniu kaimu, kaip kitose Lietuvos vietose. Ir atsitiko tai ne dėl kokių nors žemės reformų (pvz., valakų), o dėl jau minėtos kaimo teritorijos pelkėtumo. Sodybos kūrėsi padrikai sausesnėse vietose, tik 1933 m. buvo baigta Derkintų suskirstymo vienkiemiais ir bendrųjų plotų priskyrimo jiems procesas. Ir nors santykinai pagal tuos du kelius sodybų daugiau, Derkintai yra tipiškas Lietuvos kupetinis kaimas.
Jeigu per karus su švedais ir tuo pat metu siautusiu Didžiuoju maru (1708–1711 m.) Žemaitija neteko apie 50 proc. gyventojų, tikėtina, kad tokios, gal net žiauresnės, lemties sulaukė ir Šilalės regiono kaimai. Pagraudės/Pajūrio/Šilalės valsčius ribojosi su Mažąja Lietuva, kur maro šėlsmas buvo dar pražūtingesnis. Ne be reikalo atsirado ir savos kaimo maro kapinaitės, nors kaimas ribojosi su bažnyčios teritorija, o iki Šilalės kapinių – nepilnas kilometras.
Derkintų gyventojų skaičius 1816–2021 m. kito. Nors būta sunkmečių, bet po baudžiavos panaikinimo, pradėjus parceliuoti Šilalės dvarą (Pilsudskiai buvo spaudžiami tai daryti dėl skolų, vėliau Račinskiai – dėl žemės reformos), kaimas ėmė nuosekliai plėtotis ir prieškariu buvo pasiekęs beveik 200 gyventojų skaičių, kuris išsilaikė iki pereito amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Gyventojų mažėjimas 1970–2011 m. susijęs su vidine emigracija: jaunimas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, iškeliavo į miestus. Naujas gyventojų skaičiaus augimas sietinas su naujakuriais. Tarpukario ūkininkų žemės po Nepriklausomybės atkūrimo buvo perskirstytos mažesniais sklypais, pakeista jų paskirtis, tad atsirado daug naujų namų valdų, o kartu ir gyventojų – juk Šilalė čia pat.
Reikalinga nauja aprašomo kaimo „inventorizacija“. Būtų pravartu turėti Derkintuose gyvenusių ir dabar gyvenančių žmonių sąrašus. Bet dėl visagalio asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo bei pasitaikančios atskirų asmenų emocijos, vadinamos baime, vargu ar pavyks tai padaryti. Juk norint susipažinti su kai kuriais savo artimo žmogaus biografijos faktais (pvz., gimimo datos įrašu suskaitmenintoje duomenų bazėje), reikia laukti 100 metų...
Tad neseniai gyvenusių ir dabar gyvenančių derkintiškių tikslaus sąrašo pateikti nėra galimybės. Derkintiškiai atski-
ras šeimas ir sodybas įvardindavo šeimininko pavardės daugiskaitine forma. Iki 1990 m. dažniausiai pasitaikančios pavardės Derkintuose buvo (rašau jas taip, kaip buvo tariamos): Umbrozā, Astrauskē, Bagdonā, Barakauskē, Barcē, Bendikā, Brazauskē, Domikā, Drūkteinē, Gerlikā, Jacikā, Jakā, Jakštā, Jucē, Jūzaitē, Kasiliauskā, Kromelē, Krušā, Leškē, Nausėdā, Pilypā, Pintverē, Pokvytē, Pūleikē, Rupšē, Sąsnauskē (juos kažkodėl vadindavo Čėsnās), Sūdē, Šidlauskē, Širvydā, Šveisterē, Terleckē, Vasiliauskē, Vitkā, Zarumbā, Zobėlā. Buvo kelios laikinai Derkintuose gyvenusios šeimynos. Neįrašytos kelios pavardės iš XVII–XIX šimt-
mečių, kelios formaliai priklausė Gūbrių ar Zobėlijos kaimams, bet save tapatino su Derkintais, lygiai kaip ir derkintiškiai priskirdavo juos savo kaimui.
Albinas BAGDONAS
Vilnius
