Lietuviškas tautinis kostiumas ukrainiečiams tinka

Svetlana ir Antonas Serenčenko į Šilalės kultūros centro šokių ko­lek­­tyvą „Mainytinis“ įsiliejo taip savaime suprantamai, tarsi būtų jam pri­klausę seniai. Nors viešas pirmas jų pasirodymas scenoje įvyko vos prieš savaitę, Svetlana ir Antonas sako, kad jaučiasi čia lyg namuose. Tiesa, jiedu mūsų mieste negyvena, yra apsistoję Klaipėdoje. Tai kaip jie atsi­rado šilališkių šokių kolektyve?

Iki karo Ukrainoje pradžios šeima gyveno nuosavame name Chersono mieste – Svetlana buvo renginių vedėja, Antonas turėjo savo autoservisą, augo sūnus.

„Buvome gana užimti, tad vis neatrasdavome laiko išvykti atostogų į kokią užsienio šalį. Esame iš tų šeimų, kurios gyveno labai sėsliai, rūpinamės kiekvienu savo šeimos nariu, todėl per visas šventes buriamės drauge. Dėl to ir prasidėjus karui stengėmės visi likti kartu“, – pasakoja Svet­lana.

Tačiau pirmosiomis rusų invazijos die­no­mis viską teko palikti, o, pasak Antono, tie vaizdai įstrigo visam likusiam gyvenimui. 

„Artimiausias kelias iki pasienio buvo atkirstas, teko važiuoti nuošaliais keliais daugiau nei 1100 kilometrų. Žinojau, kad man neleis išvykti iš Ukrainos, bet lydėjau šeimą iki pat pasienio. Atsimenu, kai susėdome į mašinas, galvoje sukosi mintis,

gal skubame, gal dar nebus viskas taip blo­gai. Tačiau buvo naktis, pažvelgiau į automobilio veidrodėlį ir pamačiau virš miesto skrendančius lėktuvus, netrukus jie numetė bombas, kažkas sprogo, užsidegė... Tada ir persmelkė aiškus suvokimas, kad reikia skubėti išgelbėti savo šeimą“, – dalijasi atsiminimais 35-erių ukrainietis.

Mantą susikrovė bei pasienio link dviem automobiliais pajudėjo ne tik Antonas, Svetlana ir jų 13-metis sūnus Artiomas, bet ir Svetlanos tėvai, brolio žmona su dviem vaikais (brolis tuo metu uždarbiavo Suomijoje). Privažiavus sieną, tėvas, kuriam tuomet buvo per 70 metų, staiga persigalvojo – nusprendė likti ginti Tėvynės. Liko ir Antonas. Tad prie automobilių vairo persėdo moterys: ir Svetlanai, ir jos brolienei tai buvo pirmas kartas, kai teko toks rimtas išbandymas. 

„Turėjau mobilųjį telefoną, navigaciją, riedėjome vos 30 km per valandą greičiu. Kelionė užtruko apie tris paras. Gerai atsimenu, kad į Lenkiją įvažiavome apie pusę dviejų nakties. Atrodė, pagaliau viskas, išsigelbėjome. Bet tada laukė kitas etapas, reikėjo nuspręsti, kur vykti. Pasirinkome Lietuvą, Klaipėdą, kur kažkada buvo dirbęs brolis. Teko pervažiuoti Lenkiją, kur mano telefonas tapo bevertis – nei mobilaus ryšio, nei navigacijos. Kelis kartus pasiklydome, vėliau supratome, jog sukame ratus... Laimei, atsirado gerų žmonių, patarė, kaip gauti nemokamą kortelę su navigacija, ir mes kovo 1-ąją pasiekėme Lietuvą“, – prisimena Svetlana.

Jų gimtasis Chersonas buvo okupuotas 2022-ųjų kovo 3 d.

Moterys kreipėsi humanitarinės pagalbos, ieškojo namų visai šeimai – juk atvyko trys moterys su trim vaikais.  

Tuo metu šilališkiai Raimondas ir Skaidrė Gedvilai, gyvenantys ir dirbantys Klaipėdoje, iki Rusijos karo Ukrainoje pradžios galvojo parduoti miesto centre turėtą kotedžą, nes persikėlė į erdvesnius namus.

„Jau pirmąją karo dieną, kai imta kalbėti, jog teks priglausti iš Ukrainos nuo karo bėgančius žmones, apsisprendėme, kad perleisime atliekamą namų valdą pabėgėliams. Tad rytojaus dieną jau vykau pasitikti šių žmonių. Jie išties yra puikūs, tarp mūsų užsimezgė glaudūs ryšiai, Antonas su Svetlana netgi juokauja, jog tapome tikra šeima. Tiesa, bėgdami nuo karo jie nepagalvojo, kad atvyko gyventi prie pat Rusijos – kai pasakėme, kad iki jų šalį užpuolusių okupantų nuo mūsų tėra vos trisdešimt kilometrų, išsigando“, – pasakoja R. Ged­vilas.

Ukrainiečiai tvirtina, kad juos ypač sujaudino lietuvių geraširdiškumas – šilališkiai jiems davė kur kas daugiau, nei buvo galima tikėtis: suteikė ne tik namus, bet ir rūpinosi kasdienybe. Raimondo akyse sublizga ašaros: paaiškėjo, jog Artiomas kelionės metu susirgo „Covidu“, o Lietuvoje dar nebuvo aišku, kaip suteikti medicinos paslaugas karo pabėgėliams. Tad šis laikas buvo labai neramus. Vėliau koronavirusas užklupo ir Raimondą su Skaidre. 

„Nežinau, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu ne jiedu – ši šeima padarė viską, kad gyventume gerai, kad vaikas pasveiktų, kad gautume darbus. Iš pradžių su broliene dirbome gamykloje darbininkėmis. Darbas nebuvo lengvas, bet turėjome kabintis į gyvenimą. Po kurio laiko, kai stresas nuslūgo, brolio žmona su vaikais nusprendė išvykti pas vyrą (mano brolį) į Suomiją, o mano vyrui po pusmečio išpuolė galimybė atvykti pas mus į Klaipėdą“, – tikina Svetlana.

Jos sutuoktinis išvykti iš Ukrainos leidimą gavo, tačiau galimybių grįžti nebeliko.

„Leidimą išdavė kelionei tik viena kryptimi, jeigu nuspręsčiau grįžti, tektų eiti kariauti. Suprantu, jog dėl to sulauksiu kritikos, bet man svarbiausia yra šeima, padarysiu viską, kad ji būtų saugi“, – sako Antonas, dabar jau Lietuvoje vystantis savo verslą.

Autoservisą Klaipėdoje ukrainietis įkūrė ne be R. Gedvilo pagalbos.

„Norėjome, kad nuo karo baisumų pa­bėgę žmonės galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Todėl padedame, kuo galime. Svetlana iki šiol negali kalbėti apie Ukrainą be ašarų. Tačiau jie abu niekada nenorėjo gyventi iš pašalpų, kliautis tik parama. Ir kol pas mus gyveno vien moterys, jos demonstravo ryžtą už viską susimokėti pačios, visko pasiekti savo jėgomis. Šiandien abu jie turi savo verslus: Antonas įkūrė autoservisą „Amigo“ (net perkėlė tą patį pavadinimą, kurį buvo suteikęs savo įmonei Chersone), Svetlana atidarė manikiūro saloną. Jų tėvai, taip pat gyvenantys pas mus, jau pensinio amžiaus, nedirba. Antono autoservise įsidarbino ir jo brolis, kuris prieš karą taip pat dirbo kartu su juo“, – pasakoja S. ir R. Ged­vilai.

Jie pasirūpino ne tik ukrainiečių pastoge, bet ir laisvalaikiu. Raimondas su Skaidre jau seniai šoka Šilalės kultūros centro šokių kolektyve „Mainytinis“. Neapleido jo ir persikėlę į Klaipėdą – visada atvyksta į repeticijas, pasirodymus. Tad jiems kilo mintis pabandyti į lietuvių liaudies šokių sūkurį įtraukti ir ukrainiečių porą.

„Iš pradžių tokią „avantiūrą“ aptarėme su „Mainytinio“ vadove Laima And­rejauskiene, tik tada pakvietėme Svet­laną su Antonu. O jie tuo metu, kaip vėliau sužinojome, buvo užsirašę į tango kursus, tad mūsų siūlymas jiems patiko – jie norėjo šokti, prasmingai leisti laisvalaikį“, – apie ukrainiečių įsiliejimą į šokių kolektyvą pasakoja S. Gedvilienė.

Svetlana ir Antonas, prieš atvykdami į Lietuvą, nieko apie ją nežinojo, tad ką jau kalbėti apie mūsų tautinius šokius. 

„Net polkos pas mus nešoka – šis šokis labiau žinomas Vakarų Ukrainoje, o mes – iš Pietų. Mūsų tautiniai šokiai gerokai skiriasi nuo jūsiškių, pas mus daugiau judesio. Kol kas sunku pasakyti, kaip mums sekasi, bet tikiu, kad tik­rai išmoksime, nes mes stengiamės“, – prisipažįsta ukrainiečiai.

Stengiasi jie išmokti ir lietuvių kalbą – mokosi po kiekvienos repeticijos ir yra pasirengę kalbėti lietuviškai. Ir labiausiai apgailestauja, kad nesurado sūnui lietuviškos mokyklos – Klaipėdoje berniukas lanko rusakalbių mokyklą. 

„Iš pradžių sūnus vis teiraudavosi, ka­­da grįšim į namus. Dabar apsiprato, susirado naujų draugų ir apie išvykimą iš Klaipėdos nebekalba. Nelabai ir bėra kur grįžti. Dar yra ten likusių kaimynų, pabendraujame su jais, jie sako, jog mūsų puoselėtas namas virto vaiduok­liu be langų, garažą susprogdino, nebėra ir trijų buvusių vyro bendradarbių, kuriuos pražudė dronas... Todėl net ir Klaipėdoje būna momentų, kai praskrendantys lėktuvai sukelia šiurpulį, ką bekalbėti apie pavojaus sirenas – net bėgau pas Raimondą su Skaidre, maniau, kad prasidėjo karas“, – pasakoja Svetlana.

Ukrainiečiai neabejoja, kad anksčiau ar vėliau jie būtinai grįš ten, iš kur pabėgo. Tačiau kol kas negalvoja, kas jų laukia, kokia bus ukrainiečių tautos ateitis. Dauguma žmonių liko sužaloti (ne tik fiziškai), sunkus bus ir tarpusavio santykis tarp per karą likusiųjų bei šalį palikusiųjų. Todėl dabar šeimos namai – Lietuvoje, Klaipėdoje. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.