Ar medijos paverčia politiką pigiu šou?

Įprasta kritikuoti tiek ats­kirus politikus, tiek ir po­li­­­tiką bendrai – piktintis jos neprofesionalumu, pa­vir­šu­tiniškumu bei sa­va­nau­­diš­kumu. Šiuo metu ne­mažai kalbama apie populizmą ir populistines jė­gas, kurios siekia populia­rumo bei palai­kymo bet kokia kaina. Rin­kėjams dalijami pa­ža­dai, kurių akivaizdžiai nepavyks įgyvendinti, o pačios poli­ti­nės jėgos, siekiančios prasibrauti į valdžią, pozicionuo­ja save kaip opoziciją šiai valdžiai ir bendrai politi­niam elitui. Natūraliai kyla ir klausimas, ar pastebimas politikos kokybės deg­ra­da­vimas yra dalis neiš­ven­gia­mų politinių pro­cesų, ar reiškinys, veikiamas iš ša­lies? 

Donaldo Trumpo efektas

Šiame kontekste svarbus ir žiniasklaidos, o plačiau – visos medijos poveikis. Tai galbūt ir nepaaiškins visų šiuolaikinių politinių procesų niuansų, bet vadinamoji politikos mediatizacija šiandien jau laikoma faktu. Apie šį reiškinį verta žinoti ir rinkėjams, o galiausiai kartais mums visiems pravartu susimąstyti, kaip priimame sprendimą, už kurią politinę jėgą balsuoti per artimiausius rinkimus. 

Regis, toks gana skandalingas veikėjas kaip D. Trumpas neturėjo šansų tapti JAV prezidentu, bet 2016-aisiais įvyko būtent tai, kas atrodė neįmanoma. Šiandien gana rimtai kalbama, jog tas pats kandidatas jau kitąmet gali pabandyti pakartoti ankstesnę sėkmę. Pats D. Trumpas akivaizdžiai puoselėja viltį grįžti į Baltuosius rūmus po ket­verių metų pertraukos, kurią lėmė 2020 m. pralaimėti rinkimai (beje, jis oficialiai nepripažįsta pralaimėjimo ir teigia, kad pergalė iš jo „buvo pavogta“). 

Kas lėmė D. Trumpo sėkmę 2016 m.? Vieno tikslaus atsa­kymo į šį klausimą nėra iki šiol. Pirmiausia, būtina nepamiršti, jog šis politikas sugebėjo laimėti vidinius Respublikonų partijos rinkimus, kovodamas už teisę tapti kandidatu į JAV prezidentus nuo šios partijos. Vėliau jis įveikė savo oponentę nuo Demokratų partijos Hillary Clinton. Pripažįstama, kad pastaroji atrodė gana blankiai skandalingojo D. Trumpo fone. Be to, jos reputacijai kiek pakenkė prieš pat rinkimus kilęs skandalas dėl galimų H. Clinton netinkamų veiksmų, dirbant JAV valstybės sekretorės pa­reigose (numanoma, jog prie kompromituojančios medžiagos nutekinimo nagus prikišo rusų programišiai). 

Kalbant apie 2016 m. rinkimi­nės kampanijos aspektus, negalima pamiršti ir to, kad oficialiai pripažįstama, jog Rusija bandė paveikti rinkimų rezultatus ir kitais būdais (ne tik pavagiant bei paviešinant duomenis iš H. Clinton elektroninio pašto). Su Kremliumi siejami internetiniai troliai siekė kelti sumaištį informacinėje erdvėje. Tiesa, numanoma, jog didelio efekto, kuris galėtų turėti realų poveikį rinkimų rezultatams, jie taip ir nepasiekė. 

Būtina pripažinti, kad D. Trum­pas buvo išties pastebimas, daug prieštaravimų keliantis kandidatas. Svarbu ir tai, jog šis verslininkas išmano šou pasaulio principus. Jis kaip magnetas traukia žiniasklaidos dėmesį ir savo skandalingais pareiškimais. Kaip ten bebūtų – rezultatas buvo pasiektas. Jeigu tikėtume informacija, kurią savo knygoje „Baimė“ pateikia žinomas JAV žurnalistas Bobas Woodwardas, 2017 m., po inauguracijos, Baltųjų rūmų Ovalinį kabinetą užėmė žmogus, kuris pats nelabai gaudėsi šalies politikoje ir ne iki galo suvokė JAV prezidento funkcijas bei turimas galias. 

Žinoma, galima ginčytis, kiek D. Trumpo išrinkime buvo lem­tingas medijų veiksnys. Bet faktas, kad dalį rėmėjų politikas papirko gebėjimu tiesiogiai bendrauti per socialinį tink­lą „Twitter“ (šiuo metu pervadintas į „X“). Buvo net juokaujama, jog išrinktas JAV vadovu, D. Trumpas ir valstybę valdo per tą patį „Twitterį“. 

Kita vertus, problema galimai buvo gilesnė. Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt garsioje knygoje „Kaip miršta demok­ratijos“ sieja D. Trumpo iškilimą su tam tikra sistemine krize Respublikonų partijoje. Jie teigia, kad šios partijos elitas pavirto „fantomu“, šalia šios politinės jėgos atsirado daug įvairių įtakos grupių, įskaitant ir medijas (tarkime, „FOX“ televizijos kanalas), o tai sudarė sąlygas perimti galias partijos viduje ekstremistams. Pasak jų, anksčiau partijos apa­ratas būtų išsivalęs ir neleidęs tokiems kandidatams kaip D. Trumpas pasiekti „finišo tiesiosios“ tiek vidiniuose, tiek nacionaliniuose rinkimuose.  

Įmanoma pakartoti

Tai, kad D. Trumpo pavyzdys nėra unikalus, rodo ir šviežia Argentinos patirtis. Lapkričio pabaigoje šios šalies prezidento rinkimus laimėjo Javieras Milei, vadinamas „Argentinos Donaldu Trumpu“. Beje, buvęs JAV prezidentas paskubėjo pasveikinti naująjį Argentinos va­dovą. Padaryta tai irgi sociali­nėje medijoje – D. Trumpui pri­klausančiame socialiniame tink­le „Truth Social“. Jis pareiškė, kad J. Milei sugebės paversti Ar­gentiną „didžia valstybe“ (čia matoma tiesioginė aliuzija į paties D. Trumpo 2016 m. kampanijos šūkį). 

Atkreipiamas dėmesys, jog J. Milei yra panašus į D. Trumpą – ir ne vien išvaizda. Naujasis Argentinos vadovas, ekonomistas pagal išsilavinimą, apie politiką ilgą laiką pasisakydavo kaip apie „nešvarų reikalą“ ir nerodė ambicijų siekti kokio nors politinio posto. Kita vertus, jis įgijo populiarumą, dalyvaudamas televizijos laidose, kur buvo kviečiamas kaip ekspertas. Televizijoje J. Milei elgdavosi ekstravagantiškai, dažnai rėkdavo ant savo oponentų. Yra žinoma, kad jis pasižymi aštriu liežuviu, nevengia grubokų pasisakymų, o jo sarkastiškų replikų yra kliuvę tiek kitiems Lotynų Amerikos lyderiams, tiek ir dabartiniam popiežiui, kuris yra kilęs iš Argentinos. 

Pastebima, jog tokį specifinį savo įvaizdį J. Milei formavo gana sąmoningai. Pavyzdžiui, į susitikimus su rinkėjais jis atvažiuodavo „Cadilac de Ville“ – tokia pat mašina, kokia sa­vo laiku turėjo žinomas JAV atli­kėjas Elvis Presley. Savo prieš­rinkiminės kovos simboliu jis pasirinko benzininį pjūklą – pasak jo, tai simbolizuoja ryžtą radikaliai spręsti šalies problemas (jų, ypač ekonomikos sferoje, Argentina iš tikrųjų turi nemažai). Galiausiai yra žinoma, kad politikas gyvena su sa­vo sese (šalyje sklinda gandai, jog kalba gali eiti apie kai ką daugiau, nei vien gyvenimas po vienu stogu) bei keturiais 2017 m. mirusio šuns klonais...

Įdomu tai, kad prieš antrąjį rinkimų turą visuomenės nuomonės apklausos nerodė ryškios J. Milei persvaros. Galima numanyti, jog dalis rinkėjų nenorėjo prisipažinti, kad planuoja atiduoti savo balsą už skandalingą politiką. Tačiau, viena vertus, pasipiktinimas dabartine Argentinos valdžia, o, kita vertus, charizmatiškas J. Milei medijų sukurtas patrauklumas padarė savo: politikas šventė įtikinamą pergalę prezidento rinkimuose. O tai, galima sakyti, demonstruoja, jog „Trumpo efektas“ veikia ne vien JAV. 

Lietuva nėra išimtis

Globalūs politiniai bei infor­maciniai procesai neaplen­kia ir Lietuvos. Žinoma, gal pas mus nėra tokių išskirtinai eks­t­ra­va­gantiškų politikų, panašių į D. Trumpą ar J. Milei, nors kai kurie lietuviško politinio lauko atstovai taip pat sąmoningai pasirenka skandalingo populiarumo strategiją. Kita vertus, galime prisiminti mažų mažiausiai du pavyzdžius, kai politinės jėgos Lietuvoje buvo suformuotos ne be medijų pagalbos.

Pirmas pavyzdys – „Tautos prisikėlimo“ partija, kurią 2008 m. pusiau juokais sukūrė pramogų verslo atstovai, o jos pirmininku tapo Arūnas Va­linskas. Rezultatas – visiškai nauja politinė jėga be aiškios programos ir politinės patirties Seimo rinkimuose užėmė antrą vietą (surinko 15,09 proc. rinkėjų balsų). A. Valins­kas tapo Seimo pirmininku. Tiesa, parti­jos šlovė buvo trum­palaikė, per kitus porą metų ji faktiškai din­go iš Lietuvos politinio horizonto. 

Kitas pavyzdys – „Drąsos kelias“. Partija, iškilusi ant bangos dėl vieno garsiausių lietuviškų skandalų. Drąsiaus Kedžio, nužudžiusio kelis asmenis, kuriuos jis kaltino savo duk­ros tvirkinimu, istorija sukrėtė visą šalį. Šiems įvykiams beprecedentis buvo ir žiniasklaidos dėmesys (2012 m. D. Kedžio dukros paėmimą iš tetos namo, dar žinomą kaip „Garliavos šturmas“, bei grąžinimą motinai viena iš Lietuvos komercinių televizijų transliavo tiesiogiai). 2012 m. rinkimuose populistinis „Drąsos kelias“ surinko virš 8 proc. balsų ir jo atstovai pateko į Seimą. Tačiau tolimesnis likimas panašus į „Tau­tos prisikėlimo“ partijos.   

Politikos mediatizacija

Politikos mediatizacijos procesą ne taip sudėtinga paaiškinti. Mes visi gyvename perteklinės informacijos aplinkoje, gyvenimo tempas auga per apsikeitimo informacija greitį. Dėl to vis mažiau laiko lieka nuodugniam tos informacijos nagrinėjimui (nebent žmogus pats sąmoningai atranda tam laiko). Greitėjantis tempas net kuria atitinkamus informacijos pateikimo standartus (sakykime, ženklų įrašo limitas „X“ socialiniame tinkle, trumpi vaizdo įrašai „TikTok‘e“ ir kt.). 

Šitokios tendencijos veikia vis­ką, taip pat ir požiūrį į politiką: politinius procesus pradedame vertinti ne kaip rimtą reikalą, o kaip dar vieną šou. Poli­to­logas Lauras Bielinis savo kny­goje „Hibridinė komunikacija politikoje“ pastebi, jog media­tizuotame pasaulyje „dominuoja ne tas politikas ar partija, kuri turi konstruktyvią prog­ramą bei aiškią politinę ideologiją, o emociškai patraukli bei dvasiškai priimtina rinkėjui (kaip filmų herojai)“. 

Klausimas, ar tai yra teisingas politinio pasirinkimo būdas – ko gero, filosofinis. Tik nereikėtų pamiršti, jog to paties D. Trumpo valdymo laikotarpis JAV politinei sistemai tapo gana rimtu išbandymu. Dar sunkesniu išbandymu greičiausiai taptų galimas D. Trum­po grįžimas į Baltuosius rūmus po 2024 m. rinkimų. 

Beje, vertėtų stebėti ir tai, kaip seksis Argentinai po gruodžio 10-osios, kai J. Milei bus inauguruotas prezidentu. Tai irgi gali tapti pamokančiu pavyzdžiu – ir ne vien Argentinai.   

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas