Aliaskos aukso vartai

Ledynų sukaustytos Aliaskos neaplenkė ir aukso karšt­ligė. Šiandien čia daug kas mena anuos laikus.

Skagvai

Vartais į Aliaskos aukso laukus laikoma apie 900 gyventojų turinti Skagvai (Skagway) gyvenvietė. Tokį pavadinimą ji įgijo šį kraštą krečiant aukso karštinei. Būtent čia žmonės išeidavo ieškoti turtų arba pasitikti mirties. Pastarųjų būta kur kas daugiau.

Vardą miestui davė pirmasis čia garlaiviu atplaukęs Viljamas Muras. Tai nutiko apie 1890-uosius, kai Klondaike, Jukono upės dešiniajame intake, ištekančiame iš Makenzio kalnų, buvo rasta aukso. Per pirmuosius metus į Skagvai atvyko daugiau kaip 30 tūkst. aukso ieškotojų. Atvyko į nežinią, į dykynę, sukaustytą ledo bei paskandintą sniege. Tokio antplūdžio svetimšalių mažas kaimelis nepajėgė priimti, tuo labiau, kad ir vietiniai čia gyveno skurdžiai, maitinosi iš žvejybos, medžioklės, o pastarosios lai­mi­kis buvo ir jų rūbas. Tad atėjūnai patys statėsi mažučius namelius, kuriuose glaudėsi nuo atšiauraus klimato. Nemažai tų namelių ir šiandien stovi, jie jau nėra gyvenami, žmonės pasistatė patogesnius bei šiltesnius būstus, bet anie yra palik­ti kaip gyvenvietės pradžių pradžia, kaip aukso spindesio apakintųjų buities istorija. Kai kuriuose nameliuose dar išlikę gultai, varganos krosnelės bei kt.

Atvykėliams reikėjo pasirūpinti ir keliais – jų čia nebuvo jokių. Lengviausias susisiekimas buvo vandeniu, tačiau upės labai slenkstėtos, sklidinos įvairiausių pavojų. Be to, vandenys užšaldavo anksti ir tik vasarai įpusėjus ledas ištirpdavo. Prasibrauti per kalnus bei gilius jų tarpeklius taip pat buvo labai rizikinga. Tuo labiau, kad kiekvienas aukso ieškotojas turėjo neštis visą savo mantą. Pasisamdyti vietinių nešikų buvo beveik neįmanoma, nes tokiam antplūdžiui aptarnauti vietinių žmonių neužteko. Tad krovinius jie nešdavosi etapais: dalį nuneša kažkiek į priekį, paskui grįžta pasiimti kitos...

1900-aisiais, t.y. po dešim­ties metų nuo aukso suradi­mo Klondaike, buvo baigtas Bal­tosios perėjos ir Jukono kelio geležinkelis, kuris turėjo palengvinti susisiekimą. Tačiau aukso karštinė čia jau buvo pa­sibaigusi... Šiandien geležin­ke­lis tarnauja kaip atrakcija turistams. Ekskursija senoviniu ga­ro lokomotyvu į aukso laukus trunka net keturias valandas. Pro vagono langus matomi vaizdai labiau negu įspūdingi. Geležinkelis raitosi kaip gyvatė ir sunku suvokti, kaip aukso ieškotojai šį kelią įveikdavo pėsčiomis. Turistams siūloma patiems išplaustyti aukso iš upės smėlio, žinoma, ne už dyką. Deja, nė vienam iš mūsiškių jo rasti nepavyko, o už tiek, kiek sumokėjo, būtų visai neprastą daikčiuką juvelyrinėje parduotuvėje nusipirkę. 

Šiandien Klondaikas priklauso Klondaiko aukso karštligės tarptautiniam istoriniam parkui. Auksas nedideliais kiekiais išgaunamas ir dabar. Sako, didžiausi jo ieškotojai yra turistai ir jiems, girdi, tikrai neblogai sekasi. Vadinasi, tik mums nepavyko... 

Skagvai gyvas ir šiandien, nes senieji objektai traukia turistus. Labiausiai jų fotografuojamas objektas yra Arkties brolybės salė. Šis pastatas įspūdingas tuo, kad jo fasadas dekoruotas daugybe medinių len­telių – apie 9000 medžio gabalėlių, surinktų į šaškių lentos formą. Šiame pastate, duris atvėrusiame 1899 m., buvo įsikūrusi aukso supirkėjų ir kalnakasių brolija. Tai – vienas iš 30 tokios paskirties pastatų iš aukso karštinės apimtų teritorijų, bet toks unikalus yra išlikęs vienintelis. 

Užsukame į „Raudonojo svogūno“ salūną su išlikusia autentiška aplinka. Tik alų jame jau plempia ne aukso ieškotojai, o turistai. Aplankome seniausią Skagvai pastatą – Viljamo Muro namą, pastatytą 1888-aisiais, prie jo stovi kuk­lus atradėjo granitinis pamink­lėlis. Ten, kur auksas, ten ir nusikaltimai. Todėl kalėjimas – neatsiejamas tokių gyvenviečių objektas. Šalimais – teismo rūmai, rotušė. Aplankome ir bažnytėlę – kuklutę, bet vis dar veikiančią. Garsiai pasvarstome, jog kažin, ar aukso karštinės metu čionai užsukdavo Dievas? Tiek įvairiausių istorijų prisiklausėme, kad aukso ieškotojai ir Dievą būtų be skrupulų pardavę.

Kečikanas

Šis miestas vadinamas ne­­švan­ky­bių sostine, nes iki pat 1953-iųjų oficialiai veikė „raudonųjų žibintų“ kvartalas. Kai į Aliaską plūstelėjo aukso ieškotojai (o tai buvo jauni vyrai), bemat iškilo ir moterų poreikis. Juk savąsias jie buvo palikę namuose, su vaikais. Paskui aukso ieškotojus atplūdo tiek moteriškių, pasiruošusių vyrams teikti kūniškus malonumus, kad jas apgyvendinant net policijai teko įsikišti. Prostitučių paslaugos čia buvo labai brangios. Tarp mo­terų galiojo „karteliniai“ susitarimai, jokių nuolaidų. Šiuo klau­simu taisyklės buvusios griežtos. Ir vyrai pinigų visuomet surasdavę. Kartais jų pritrūkdavę net pupoms (pagrindiniam maistui) bei kitoms būtiniausioms reikmėms, tačiau prostitučių

paslaugoms visuomet turėda­vę. Kita vertus, prostitučių „dar­bas“ čia buvo labai sunkus: jų klientai – beveik visada girti, dvokiantys, suskretę, mėnesiais nesiprausę... 

Aukso karštinės paliestose teritorijose pigiai kainuojančio ne­­buvo nieko. Labai brangus alkoholis, tabakas, maistas. Taip pat ir aukso ieškojimui būtina įranga, kurią vyrai dažnai prarasdavo, neretai ją kartu su auksu atimdavo plėšikų gaujos. Gausybė salūnų su prostitučių paslaugomis ir lošimų stalais čiulpte čiulpė vyrų surastą auksą, dažnai jie rytais pabusdavo tik skaudančiom galvom ir tuščiom kišenėm. Ir vėl skubėdavo į aukso laukus, o paskui ratas prasidėdavo iš naujo. Todėl daugelis Klondaiko istorijos tyrinėtojų sutinka, kad niekas tiek neuždirbo iš aukso karštligės, kaip įvairių pramogų siūlytojai bei paslaugų teikėjai. 

Nešvankybių karalijos vardą Kečikanas stengiasi išsaugoti ir šiandien – turistams vilioti. Štai einam gatve ir iš viršaus girdim kvietimą užsukti. Pakeliam galvas: ogi ten lange sėdi pusnuogė dama ir moja. Mūsų grupės vyriškiams jai irgi pamojus, ji dar aukščiau kilsteli chalatėlio skverną... Ne, šitos merginos paslaugų jau nebeteikia, bet jos puikiai privilioja turistus į kavines.

Kečikano miestas didžiuojasi bene didžiausia ir įvairiausia indėniškų totemų kolekcija. Totemas – tai pasirinktas šei­mos, giminės globėjas, tam tikrų, dažniausiai kraujo ryšiais susijusių, žmonių grupę saugantis simbolis. Totemas – tarsi dievybė, kurioje susipina magija ir tikėjimas. 

Kečikanas laikomas lietingiausiu miestu pietrytinėje Alias­koje. Sako, čia lyja 360 die­nų per metus. Mes, matyt, pataikėme į vieną iš tų penkių dienų, kuomet nelyja. Todėl giedru oru galėjome klajoti miesto gat­velėmis, fotografuoti virš vandens kybančių senųjų medinių pastatų Creek gatvę, aplankyti Dolys House muziejų, kopti į Elnių kalną. 

Džunas

Priešais Aleksandro archipelagą įsikūrusi Aliaskos sostinė Džunas teturi apie 30 tūkst. gyventojų. Šio miesto atsiradimas taip pat susijęs su aukso karštine, o ir pavadintas aukso kasėjo Džozefo Džuno vardu. Aliaskos sostinė, įsikūrusi Didžiojo kalno papėdėje, nė iš tolo nepanaši į tokį statusą turintį miestą. Joje – keletas pirmykščių gat­velių, prismaigstytų nedidukų šiaurietiško tipo namukų, dažniausiai iškeltų ant polių ir kylančių uolomis į viršų, gausybė smulkių parduotuvyčių, skirtų turistams, ir anų laikų dvasią bandantys išlaikyti salūnai. Kita vertus, Džune ir apie jį yra visko, kas būdingiausia šiam atšiauriam kraštui: Tracy fiordai, Mendenhall ledynai, ledo laukai, didžiausia pasaulyje rudųjų meškų koncentracija. Turistų šiame mieste kasdien yra keleriopai daugiau negu vietinių gyventojų.

Susisiekimas lėktuvėliais

Aliaskoje nėra mums įprastų kelių, kurie sujungia miestus, gyvenvietes, svarbiausius ob­jek­tus. Ir susisiekimas vandeniu anaiptol ne visada yra įmanomas dėl labai ilgų žiemų. Šaltis, sukaustęs vandenis, nepaleidžia iš savo gniaužtų apie septynetą mėnesių. O kai kuriose vietovėse toks sąstingis trunka dar ilgiau. Tad pagrindine susisiekimo priemone lieka lėktuvėliai. Turėjome daug progų stebėti, kaip jie kyla ir leidžiasi ant vandens. Vietoje ratų – plūdurai. Žiemomis plūdurus galima pakeisti į slides, bet tai užima daug laiko. Tad dauguma gyventojų turi po du lėktuvėlius: vasarinį – su plūdurais ir žieminį – su slidėmis. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.