Maži dalykai – su didele meile
Artėja Kalėdos – laikas, kai įvertinami visų metų ne tik darbai, bet ir poelgiai. Prasideda aukojimo, rėmimo akcijos, skaičiuojamos įspūdingos sumos... Tačiau gerumas – ne tik vienokia ar kitokia pinigų išraiška. Juodainiškė senjorė Vida Druseikienė savo gerumą, atjautą tiems, kas šito stokoja, sudeda į pačios megztas kojines. Daugybę porų šiltų, raštuotų, spalvingų kojinių.
„Galvoju, kad teisingai darau. Nemėgstu dykai sėdėti ar pro langą žiūrėti. Pati esu ligonis – onkologija, depresija, podagra, stuburo skausmai. Ir turiu giminių Ukrainoje, kur dabar žmonių gyvenimai sugriauti, jie netenka savo šeimų, artimųjų, kenčia nuolatinį siaubą, nepriteklių, o žiemą – dar ir šalčius. Tai ir sakau: ar išdalinsit šitas kojines čia, vietoje, ar išsiųsite ten – jums spręsti“, – sakė Vida kartu su redakcija pas ją atvykusiai Šilalės Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovei Rozvitai Beržinienei.
Paaiškėjo, kad ir pernai 60 porų šios moters numegztų kojinių buvo padalinta – pusė iškeliavo nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams, pusė – Kvėdarnos senelių namų globotiniams.
„Neapsakomai šiltas jausmas apima matant, su kokiu džiaugsmu ir dėkingumu senoliai priima, atrodo, paprastą, bet tokią gerumu dvelkiančią dovaną“, – tikino Rozvita, apie V. Druseikienės „akciją“ dar pernai sužinojusi iš Laukuvos seniūnijos socialinės darbuotojos Svietlanos.
„Nuo jaunystės mėgau megzti. O dabar mano kokie darbai – tik vištų belaikau. Tai pasikūrenu pečių, įsijungiu televizorių, imu mezginį ir nė žiūrėti nereikia – eina virbalai ratu. Na, nebent kol kulną įstatau. Šituose va maišeliuose – 76 poros kojinių, gal viena kita pora ir apsirinku. Yra didesnių, mažesnių, vaikiškų. Visokių spalvų. Baltos tiktų lovoje gulintiems senoliams. Mezgu ilgomis čiurnomis, kad būtų galima kelnes sukišti ir blauzdos nebūtų plikos – kojinės turi šildyti. Pradedu megzti dar vasarą, juk ne vienos dienos darbas. Ir vietiniams žmonėms dovanoju, dar tokiam Petrui iki Kalėdų esu pažadėjusi. Apie 30 porų išsivežė socialinė darbuotoja: sakiau, apaukit visus, kuriems tik reikia“, – pasakojo Vida, vis kilnodama įvairiaspalves kojines, sunertas poromis: pažiūrėkit, kaip tempiasi, tikrai nėra mažos.
O kaipgi tie giminaičiai Ukrainoje – kas juos ten nubloškė?
„Trys mano mamos pusseserės per antrąjį pasaulinį karą išbėgo ir ten apsigyveno. Dabar bėra likusi vienos iš jų dukra Marina, gyvena Odesoje. Sūnūs jos fronte, jų žmonos kenčia nežinią ir nuolatinę baimę. Sakiau, parvažiuokit čia – dar nebuvo remontuojama kaimynų troba, būtų galėję gyventi. Bet juk kiekvienam sunku palikti savo gyvenimą, kad ir kaip blogai būna. Neduok Dieve, ką žmonės ten patiria. O pas mus? Kada benueisi į krautuvę, vis dejonės: kaip dabar blogai! Augau ir gyvenu Juodainiuose. Anuomet tik vienas žmogus turėjo mašiną, ja vežė veseles, krikštynas, ir viskas buvo gerai. O dabar kiemuose po dvi–tris mašinas, ir blogai, sunku! Pavalgom, šilta, pakrentam į lovą – ir blogai?! Tai ir sakau: mūsų žmonės rėkia ir dejuoja be gryno reikalo“, – įsitikinusi senjorė.
Moteris užaugino du sūnus ir dvi dukras, sako, kone viena, nes vyras jau seniai amžinatilsį. Tad vaikai pažino darbo skonį ir uždarbio vertę. Dabar, pasak Vidos, visi gyvena užsienyje, užaugo dori, darbštūs, trys jau susikūrė namus, tik mažiausiam dar trūksta. Bet mama tikra – užsidirbs ir turės.
„Aš tik išleidau į mokyklas. Neturėjau iš ko nei butų, nei namų nupirkti, tik pratinau dirbti. Atsikeliam, būdavo, rytmetį ir tariamės: šiandien eisim vartyti šieno. Kas grėbliu, kas kokia kartimi išvartome, tada sakau: vaikai, dabar jūs laisvi, žaiskit, dūkit, rytoj grėbsim, vešim. Taip jie augo, taip darbą pažino. Dabar kaip yra? Panos septyniolikos metų drybso lovoj ir net trobos nesusitvarko, sunku mat“, – lygina praeitį ir dabartį gyvenimo skonį pažinusi moteris.
„Vieno tik bijau, kad, neduok Dieve, kas vaikams nutiktų. Mano mama keturis palaidojo, viską prisimenu. Buvome šeši, likome tik du: aš iš vidurio ir brolis iš dvynių. Mano vaikai geri, nė vienas šunkeliais nenuėjo. Man tai didžiausias džiaugsmas. Laukiu Kalėdų, kai atvažiuos, aplankys, keturis anūkus turiu“, – džiaugėsi Vida.
Nei pensininkės gyvenimu, nei sunkumais moteris nesiguodė: gyvenu, sakė, gerai, gydausi, būsiu, kiek Dievas laikys. Stiprybės teikia ir suvokimas, jog savo mėgstamu užsiėmimu gali būti kažkam reikalinga. O ir dukros palaiko: atsiunčia siūlų iš Danijos, kaimynės jų pasidairo „labdaryne“. Bet Vida „žaliavos“ dar turinti gausiai, tai ir kitais metais kojinių „priblizgins“.
„Kitų gyvenimais nesidomiu, naujienų ir gandų nerenku, tegul kiekvienas gyvena savo. Mudvi su kaimyne našlės, viena
į kitą pasiveizam, katra pirma gula, kita iš paskos šviesą gesinam. Nė vieno žmogaus nesmerkiu. Yra pas mus tokie nabagai – gyvena, kaip supranta, kaip sugeba. Kai kas sako: tinginiai. Nu paprašau pagalbos, kai reikia malkas sunešti, ir grūtuoja abu jei ne vieną, tai tris dienas. Ką padarysi – jų toks buvimas. Ar smerksi, ar atstumsi – nepadės. Aš jiems tai to, tai ano vis prikišu. Įvertina ar ne – vėl jų reikalas. Manęs nežeidžia“, – stebėtiną toleranciją demonstruoja senjorė.
„Visiems mums reikėtų daugiau atjautos vienas kitam, supratimo. Ir kantrybės, suvokimo, kad gyvename gerai, kai šitiek žmonių pasaulyje kenčia nuo karų, stichijų. Įsijunkim televizorių galų gale ir pamatysime. Ir melstis turime, kad tik mums netektų viso to patirti“, – prieškalėdiniu laikotarpiu linki senjorė.
Vidos dovanotos kojinės, maltiečių vadovės R. Beržinienės teigimu, tikslą tikrai pasieks.
„Dalis jų bus nugabenta į Kretingą, kur gyvenanti mūsų kraštietė savanorė Ingrida Herulcaitė nuo pat karo pradžios užsiima paramos Ukrainos žmonėms rinkimu bei siuntimu. Džiugu, kad mokame užjausti, atjausti, paremti ir padėti – šios vertybės yra svarbiausios bet kokiais laikais“, – sakė Rozvita.
Eugenija BUDRIENĖ
AUTORĖS nuotr.