Balto chalato paslaptis – nuoširdumas, atsidavimas ir atjauta

Elena Eglynienė pažįstama didelei daliai šilališkių. Ir nors moteris sako esanti „atėjūnė“, Šilalėje – visas jos gyvenimas: darbas, namai. Svajonių profesija – medicinos sesuo – Eleną ir padarė tokią žinomą, gerbiamą ir mylimą. Tad simbolinė gilė, įteikta jai rajono mero padėkos vakaro metu už atsidavimą profesijai, nuoširdumą bei atjautą, nesavanaudišką rūpinimąsi pacientais, neabejotinai yra pelnyta.

Išmušė iš vėžių

„Man tai buvo labai netikėta. Mane nelengva išmušti iš vėžių, bet toji žinia įvarė streso – pagalvojau, ar aš tikrai to verta, gal yra labiau nusipelniusių. Juk nepadariau nieko ypatingo, tiesiog dirbu savo darbą. Medicinos seselės, dabar slaugytojos, darbas iš šalies gali atrodyti toks paprastas, bet iš tikrųjų jis turi daug visokių kampų. Sergantis žmogus tampa jautresnis, kartais viską mato ir suvokia kitaip, tad ir mediko veiksmus gali savaip vertinti. Todėl pirmiausia, sužinojusi apie apdovanojimą, pervertinau savo beveik penkiasdešimties metų darbą ir nebijau nuolankiai, iš visos širdies atsiprašyti, jeigu ką nors įskaudinau, ką nors padariau netinkamai“, – vis dar jautriai priima įvertinimą Šilalės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus slaugytoja.

Magiška balto chalato trauka

Būti medicinos sesele – taip save vadina Elena – moteris teigia svajojusi nuo pat vaikystės.

„Labai norėjau! Nuo ko viskas prasidėjo? Prisimenu, kai buvau kokių penkerių, kažkuo susirgau ir patekau į ligoninę. Ten mane buvo įsimylėjusi viena seselė, ji mokė mane daryti „pročkiukus“ – jei dar kas pamena, tai būdavo tokie milteliai sulankstytuose popierėliuose. Po ligoninės aš rankiodavau saldainių popieriukus ir darydavau tuos „pročkiukus“. Negana to, imdavau mamos siuvimo adatas, pritvirtindavau jas prie pieštukų, ir tai būdavo mano „švirkštai“. Jais bandydavau „gydyti“ kates... Jų pas mus būdavo daug, nes babytė jas labai mylėjo. Aišku, mano „gydymo“ išsigandusios katės pabėg­davo, ėmė slapstytis, ir babytei kilo įtarimas, kur jos dingsta. Kol kartą buvau nutverta ir, žinoma, gavau barti, o katės pamažu vėl grįžo namo“, – prisimena ankstyvąją „daktarystę“ Elena.

Bet už viską labiausiai traukė ir viliojo baltas chalatas.

„Jis man kvepėdavo. Jis man tebekvepia ir šiandien. Ne tik dėl to, kad balta, sterilu. Jame saugoma paslaptis... Ligoninė, medicina apskritai yra tarsi atskiras pasaulis: ten daug visko – ir atėjimas, ir išėjimas, kurių patirti nemažai teko... Ten yra tokia gaubianti paslaptis...“, –  savo profesijos subtilumu dalijasi Elena. 

Profesinis kelias – be staigių posūkių

Beveik prieš penkiasdešimt metų aštuoniolikmetė mergina, atvykusi į Šilalę pagal paskyrimą, labai tikėjosi čia neužsibūti, tačiau lemtis surėdė kitaip.

„Esu kilusi nuo Mažeikių, vos ne iš Lat-vijos pasienio. Baigusi tuometę Klaipėdos Kupčinsko medicinos mokyklą, gavau čia paskyrimą. Tuometinis vyr. gydytojas Vaclovas Šimkus apie jokį išvykimą kitur nenorėjo nė girdėti. Tad pradėjau dirbti Vaikų skyriuje, paskui Nervų skyriuje jau naujoje ligoninėje, bend-rajame Terapiniame. O prieš penkerius metus savo noru perėjau į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių.

Noriu pasidžiaugti, kad nesutikau Šilalėje blogų žmonių. Man visi geri: einu gatve – sveikinuosi, ir jie su manimi sveikinasi. Per penkiasdešimt darbo metų – tiek sukaks rugpjūčio mėnesį – sutikau nuostabius kolektyvus. Prisimenu, kiek sulaukdavome palaikymo, patarimų, kai buvome jaunos, dar visai be praktikos. Šiandien žaviuosi Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja gyd. Reda Butvidiene, vyr. slaugytoja Janina Kauneckiene, jų tolerancija, padėjėjų nuoširdumu bei kt. Nuoširdžiai sakau: be jūsų visų, mielieji, kuriuos sutikau savo profesiniame kelyje, aš nebūčiau aš – tai jūs mane mokėte, ugdėte, formavote. Širdingas ačiū už man išreikštą pasitikėjimą ir įvertinimą“, – sako Elena.

Pasitikėjimą reikia pelnyti

Ji teigia visada jautusi žmonių meilę.

„Galbūt dėl to, kad stengiuosi įsigyventi į jų nuotaikas, emocijas, neatsisakau padėti nė vienam atsidūrusiam bėdoje. Sergantis žmogus būna išsigandęs, sutrikęs, kartais piktas. Jis laukia pagalbos. Todėl privalai rasti tinkamą priėjimą, įtikinamą žodį – ligoniui to ypač reikia. Dar svarbu išklausyti – sergantis žmogus tampa atviresnis. O, kiek įvairiausių gyvenimo istorijų rašyčiau ir nesurašyčiau – tiek esu visko girdėjusi! Bet – ša!“ – prideda prie lūpų pirštą moteris (suprask, iš jų neišsprūdo nė mažiausia paslaptis).

Tapusi sava

Elena pripažįsta, kad nors vis „bėgo ir bėgo iš tos Šilalės“, dabar ją labai pamilo.

„Čia ištekėjau, čia užaugo sūnus ir duk­ra, kuriais labai džiaugiuosi, kaip ir trimis anūkais. Ne kartą su vyru lankėmės pas sūnų Anglijoje ir pas dukrą, kuri taip pat yra slaugytoja Norvegijoje. Mano gimtajame krašte belikę tiktai tėvų kapai, joje apsilankius, užplūsta nostalgija ir graudulys... Tačiau iš bet kur grįždama į Šilalę, jaučiu, kaip čia gera, čia mano namai. Tvirtai žinau, kad viskas gyvenime yra taip, kaip turi būti, viskas nulemta likimo, viską reikia priimti: įvykius, žmones, draugus, bendradarbius. Visi esame gyvenimo pakeleiviai“, – įsitikinusi moteris. 

Elena sako, jog jaučiasi labai laiminga savo kolektyve, visos kartu stengiasi kiek įmanoma palengvinti dalią Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje gulintiems pacientams. Todėl natūralu, kad pokalbio pabaigoje grįžtame prie svarbiausio – sveikatos.

„Pirmiausia visiems ir linkiu saugoti­ sveikatą – ji yra visko pagrindas. Nes kai sukausto liga, niekas kitas nebeten­ka prasmės. Gaila tik, jog per vėlai tai suprantame. Linkiu būti laimingiems kasdieniuose dalykuose, iš kurių susideda gyvenimas. Linkiu daugiau šypsotis vienas kitam – taip patirsime džiaugsmą patys ir suteiksime jo aplinkiniams“, – sako Elena, atvirai žvelgianti į akis ir nuoširdžiai dėstanti mintis apie gyvenimą bei pašaukimą.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.