Kremlius taikosi į jaunimą

Jaunesnio amžiaus žmonės neretai įvardijami tarp propagandai mažiau atsparių so­cia­linių grupių. Tokį vertinimą lemia keli aspektai: viena vertus, jaunimas puikiai orientuojasi naujose informacinėse technologijose – medijų pasaulis yra ta erdvė, kurioje jis jaučiasi geriausiai. Kita vertus, dėl nepakankamos gyvenimiškos patirties bei dar neišlavinto kritinio mąstymo atsparumas informaciniam poveikiui yra daug menkesnis. Ir propagandos skleidėjai tai puikiausiai supranta.

Pseudoistorijos vadovėlis

Tačiau šiame straipsnyje ana­lizuosime ne tą pavojų, ku­rį Kremliaus propaganda kelia Lietuvos jaunimui, bet tai, kaip Rusijos valdantysis režimas bando paveikti ir transformuoti jaunuosius rusus. Mūsų regionui tai irgi yra itin aktua­li tema, nes, viena vertus, leidžia atskleisti tam tikrus specifinius Kremliaus propagandos

mechanizmus, kita vertus – atkreipia dėmesį į globalesnę problemą, susijusią su tuo, jog toksiškame Kremliaus propagandos naratyvų burbule augantys žmonės bus linkę visą gyvenimą kartoti tam tikras į jų sąmonę įdiegtas „tiesas“. Putino politinis režimas nėra amžinas, tačiau jo poveikis Rusijos visuomenei gali būti ištęstas būtent per atitinkamą vaikų „auklėjimą“ – apdorojimą. 

Ideologijos įtaka istorinių naratyvų pateikimui nėra Rusijos atradimas. Galima sakyti, jog tam tikras „nacionalinio naratyvo“ poveikis istorijos moksluose gali būti aptiktas bet kurioje valstybėje. Skirtingas tų pačių įvykių interpretavimas, priklausomai nuo požiūrio taško, yra normalus reiškinys. Ki­ta vertus, problemos prasideda ten, kur vyksta visiškas ideologinis istorijos perinterpretavimas ar net jos falsifikavimas. Įdomu, kad Kremliaus propaganda mėgsta kaltinti istorijos perrašymu kitas valstybes, bet iš esmės aktyviai užsiima tuo pati. 

Istoriniai įvykiai iš esmės visada buvo Kremliaus propagandos dėmesio centre. Ypatingą dėmesį ji skyrė XX amžiaus istorijai. Pavyzdžiui, vadinamasis Didysis Tėvynės karas (1941–1945) yra aiškiai pastebima Kremliaus propagandos pasakojimų tema. Šiame kontekste svarbu paminėti, jog nuo praėjusios rugsėjo 1 d. Rusijos mokyklų vyresnių klasių mokiniai mokosi iš naujo istorijos vadovėlio. Nors rusiški vadovėliai ir anksčiau pasižymėdavo tam tikromis ypatybėmis (pvz., menkino Stalino valdymo laikotarpio represijų reikšmę bei akcentavo šio diktatoriaus „vadybinius gebėjimus“), dabartinis vadovėlis žengė dar toliau. Itin kritiškai ši nauja mokymo priemonė buvo įvertinta Rusijos istorikų bendruomenėje, kuri irgi nuolat susiduria su ideologiniu spaudimu. Čia galima pacituoti mokslininkės Irinos Karacubos vertinimą, kurį vienoje iš savo publikacijų pateikia radijas „Svoboda“: „Čia abu žodžius – ir vadovėlis, ir istorijos – reikia dėti į kabutes. Išmokyti ko nors naudojant šį „vadovėlį“ neįmanoma. Jis ne tam buvo parašytas. Tai yra tiesiog dviejų tomų agitacinė medžiaga“...

Verta paminėti, jog vienas iš šio vadovėlio autorių yra Ru­sijos prezidento patarėjas Vla­dimiras Medinskis. Savo laiku jis ėjo ir kultūros minist­ro pareigas. Nors V. Medinskis nėra istorikas pagal išsilavinimą, jis kadaise išgarsėjo keliomis pseudoistorinėmis knygomis, kurios tiesiogiai koreliavo su Kremliaus propagandos naratyvais. Pažymima, kad ir naujas „istorijos vadovėlis“, kuris yra privalomas visose Rusijos mokyklose, iš esmės yra propagandinių štampų rinkinys, paaiškinantis Rusijos istoriją (įskaitant naujausius įvykius – Krymo užgrobimą bei vėliau Maskvos pradėtą atvirą karą prieš Ukrainą) taip, kaip patogu valdančiajam režimui.

Ideologijos diegimas

Aktyvų „darbą su jaunimu“ Kremlius vykdo ir Ukrainos okupuotose teritorijose. Rusų liberalaus leidinio „Verstka“ žurna­listinis tyrimas atskleidė, kaip veikia ši sistema. Ideo­loginio jaunimo apdorojimo veiksmai įgyvendinami ne tik vadinamose „liaudies respub­likose“, bet plečiami ir į naujai užgrobtas Ukrainos Zaporižios bei Chersono apskričių dalis. 

Pažymima, kad už ideologinę ir propagandinę veiklą, nukreiptą į jaunimą, okupuotose teritorijose yra atsakinga Rusijos Federalinė jaunimo reikalų agentūra. Žurnalistinis tyrimas atskleidė, jog į šią veiklą aktyviai įsijungia ir įvairios nevyriausybinės pro-Kremlinės organizacijos, tokios kaip „Pergalės savanoriai“, „Jaunoji armija“ bei pan. 

Okupuotose teritorijose įgyvendinama atitinkama kelių krypčių strategija. Viena vertus, jaunimą bandoma įtraukti į įvairias ideologines veiklas. Tam organizuojamos vasaros stovyklos, jaunimo festivaliai, specialios paskaitos bei užsiėmimai. Kita vertus, platinami ir specialūs ideologizuoti produktai. Kaip pavyzdį galima paminėti komiksą (grafinių novelių rinkinį) vaikams „Žinios apie Specialiosios karinės operacijos didvyrius“. Minėtame leidinyje ne tik pozityviai vaizduojami Rusijos tiek hib­ridinio, tiek atviro karo prieš Ukrainą veikėjai, bet ir atkartojama nemažai propagandinių štampų. 

Bažnyčia neatsilieka

Būtina paminėti, kad į ideologinį darbą su jaunimu Rusijoje aktyviai yra įsijungusi ir rusų stačiatikių bažnyčia. Tai neturėtų kelti nuostabos – ji jau pade­monstravo savo ištikimybę Kremliui, o ne krikščioniškoms vertybinėms nuostatoms. Bažnyčia faktiškai palaiko dabartinį Rusijos karą prieš Ukrainą. Ji, kaip buvo ir Rusijos imperijos laikais, yra virtusi vienu iš politinio režimo ramsčiu. 

Iliustruoti anksčiau pateiktus teiginius galima tokiu pavyzdžiu: leidinys „The Moscow Times“ neseniai atkreipė dėmesį į knygą vaikams, kurią išleido rusų stačiatikių bažnyčia. Knygos pavadinimas „Gyventi – Tėvynei tarnauti“, o iš esmės tai yra posakių, patarlių, citatų iš Biblijos ir kitų panašaus pobūdžio tekstų rinkinys. Pažymima, jog knygoje minėtais tekstais iš esmės yra manipuliuojama – vaikai mokomi paklusti valdžiai, o karas pateikiamas kaip „Dievui mielas“ reikalas (ru. „богоугодное дело“). 

Totalitarizmo požymiai?

Galima diskutuoti, ar svarbu kreipti dėmesį į tai, ką Rusija daro su savo visuomene ir ar iš tikrųjų reikia aptarinėti, kokią vieną ar kitą knygą vaikams išleido rusų stačiatikių bažnyčia. Kita vertus, galima pakartoti argumentus, kurie jau buvo pateikti šio straipsnio pradžioje – visi minėti veiksmai formuoja Rusijos ateities visuomenę. Tai reiškia, jog net pasikeitus politiniam režimui, minėtoje šalyje dabartiniai propagandiniai pasakojimai gali dar ilgai gyvuoti masinėje visuomenės sąmonėje. 

Tendencijos Rusijoje leidžia kalbėti apie tai, kad dabartinis autoritarinis režimas toliau juda radikalizacijos ir galimai totalitarizmo link. Į tokius vertinimus, žinoma, visada reikia žiūrėti gana atsargiai, bet jau dabar pastebima, kad totalitarinių valstybių pavyzdžiu Rusija bando kišti propagandos naratyvus į visas gyvenimo sferas. Ypač pavojingas gali būti poveikis jaunesnio mo­kyklinio amžiaus vaikams. Akcentuojama, jog moksliniai tyrimai, nagrinėjantys nacių Vokietijos visuomenę ir vėlesnę jos transformaciją per denacifikaciją pokariu, parodė, kad ideologiniai štampai, įdiegti 5–7 metų vaikams, lieka visam gyvenimui. Šiandien tai (gal ir paradoksalu) itin pavojinga pirmiausia pačiai Rusijos visuomenei, kuri yra beviltiškai įstrigusi Kremliaus propagandos naratyvų burbule.

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas