Aliaska: didelėje šalyje dideli ir daiktai

Mums, mažos valstybės gyventojams, Aliaska atrodė milžiniška – beveik 27 kartus didesnė už Lietuvą! Ir tuo pačiu tokia maža – gyventojų keturiskart mažiau nei Lietuvo­je. Vi­są kelionę Aliaska stebino savo dydžiais įvairiausiom pras­mėm, kurių mums kartais gal ir neverta stengtis suprasti.

Ledynai tirpsta

Sevardo apylinkės pirmiausia vilioja savo nacionaliniu fiordų parku, ledynais. Vienas jų – Išėjimo ledynas (Exit glacier). Taip jis vadinamas todėl, jog kadaise padėjo tyrinėtojams, keliavusiems po Hardingo ledyną, ištrūkti iš ledyno ir kalnų spąstų. Tai buvo tikrąja šio žodžio prasme išėjimas. Gal tuomet ir gimė legenda apie juodąjį keliautoją, vis dar tebeklaidžiojantį ledynuose. Sako, jis ir dabar dažnai išnyra iš tamsos pasiklausti kelio. Ir vargas tam, kurį juodasis keliautojas užkalbina... 

Kelionę į Išėjimo ledyną pradėjome nuo nacionalinio parko administracijos pastato, kur nei ledais, nei šalčiu nė iš tolo nedvelkė. Neilgai trukus priėjome žymą „1917“. Gidė paaiškino, kad taip pažymėta vieta, iki kurios tais metais buvo ledynas. Ilgokai paėję, radome ki-tą –­ „1942“. Supratome, jog tokiu atstumu per tą laikotarpį ledynas „susitraukė“. Paskui aptikome dar keletą žymų, tarp kurių atstumai buvo gana dideli. Paskutinioji – „2010“, nuo jos jau matėme ledyno liežuvį, kuris buvo gal už ki­lometro. O juk dar tik kiek daugiau nei dešimt metų pra­ėjo.

Dar liūdniau pasidarė, kai atoslūgio metą jūros pakrantėje pamatėme tysantį didžiulį banginį. Prie jo plušėjo aplinkosaugininkai, veterinarai – svėrė, kiek kilogramų plastiko pražudė šį milžiną. Sakė, jog tokie reginiai čia yra gana dažni.

Ankoridžas

Didžiausias Aliaskos miestas yra Ankoridžas, įsikūręs prie Aliaskos įlankos Kuko užutekio. Šiame mieste gyvena apie pusę visos valstijos gyventojų. Tai vienintelė vieta Aliaskoje, kur imi suprasti, kad tikrai esi Amerikoje. Čia jau yra bene visi amerikietiško gyvenimo elementai, tokie kaip meno galerijos, prašmatnūs restoranai bei prekybos cent-rai. Gatvės – tiesios it stygos, tvarkingai kvadratėliais suskirstytos, nėra jokių posūkių. Bepigu buvo XX a. miestus planuoti, kai jau žinojo, kas yra automobilis. Sako, į Ankoridžą pirmiau atvažiavo automobilis, o tik paskui iš jo išlipo žmogus. Ir, žinoma, pastatai- „stiklainiai“. Bet ir čia šalia urbanizuotų teritorijų dažnai gali pamatyti miesto parkuose laisvai besiganančių briedžių bei kitų laukinių gyvūnų. Sako, prieš porą metų juodasis lokys buvo užsukęs net į šio miesto pašto skyrių. Įėjo pro praviras duris, užsiropštė ant konvejerio juostos. Išsigandusiems darbuotojams teko kvietis pareigūnus...

Pažintį su Ankoridžu pradėjome nuo muziejaus, priklausančio Rasmusono centrui. Tai milžiniškas stiklinis pastatas, kuriame telpa ir istorija, ir šiandiena, taip pat yra planetariumas. Ypač sudomino antrajame aukšte įsikūrusi laboratorija, kurioje galima pačiam atlikti, patirti įvairiausius šiandienos mokslo pasiekimus. Tai kažkas labai panašaus į Koperniko mokslo atradimų centrą Varšuvoje ar Anna centrą Tartu, kur pats gali išbandyti laisvą kritimą, važiuoti dviračiu lynu, pagulėti vinių lovoje ir t. t.

Priešais muziejų – puikus parkas, pievelė, kurioje gali tiesiog išsitiesti, jei tik oras leidžia. Aliaskoje gaudoma kiekviena saulėta minutė ir visi jas išnaudoja be jokių „nepatogu“. Kultūros paveldo centre pristatomas 11 genčių paveldas. Įrengti kaimeliai, suteikiama galimybė pasimėgauti jų šokiais bei dainomis. Tačiau, pasak gido, tai jau yra „gryna komercija“. 

Įspūdingas Tony Knowles pakrantės takas, saugantis 1964 m. žemės drebėjimo atminimą. Palei taką įrengti stendai pasakoja, ką teko išgyventi čionykščiams žmonėms ir kokia rūsti būna gamta, kai supyksta. 

Nuostabus Chugacho valstybinis parkas, kuriame gausu įvairiausių lankytinų objektų, tarp kurių yra ir Portage ledynas. Chugacho parko aukštumą galima matyti iš bet kurio miesto taško. Tūkstančiai akrų snie­go dykumos tiesiog ranka pasiekiamos. Ankoridže daug militaristinių simbolių. Jie skirti įvairiuose karuose, taikos palaikymo misijose žuvusiems kariams atminti. 

Nuvežė mus ir prie vadinamųjų žuvų kopėčių, Ship Creek. Visą kelią vairuotojas aiškino apie didelį Aliaskos indėlį į lašišų populiacijos išsaugojimą, bet galop paaiškėjo, kad jos auginamos pramoninei prekybai.

Blogai būti per sočiam

Ankoridžas visu gražumu atsivė­rė savo storuliais. Susidarė įspūdis, jog šioje šalyje daroma viskas, kad tik žmogus kuo daugiau visko vartotų, valgytų. Štai einame gatve, o priešais atlinguoja vos ne visą šaligatvio plotį užimantis vyriškis, valgydamas ledus. Dar nebuvau mačiusi tokio dydžio ledų porcijos – gal kokio litro... Parduotuvėse maisto produktų pakuotės didžiulės, mažos bandelės ar sūrio gabalėlio nenusipirksi. O kai dėl sustreikavusių skrandžių nusprendėme nusipirkti coca colos, sužinojome, kad skardinėse jos nėra – pirk didelę pakuotę.

Dar viena įspūdinga patirtis su jų rūbų dydžiais. Bendrakeleivės pasakė, jog priešais viešbutį esančioje parduotuvėje vyksta labai gerų Aliaskos striukių išpardavimas, nuolaidos net 70 proc. Nors kelionėse apsieinu be pirkinių, visgi susigundžiau. Nuolaidos išties stulbinančios, bet jų dydžiai – dar labiau. Šiaip vilkiu M dydžio rūbus, bet ten S striukę apsisukau aplink save keletą kartų. Pasirodo, čia žmonės, kad nereikėtų krimstis dėl savo svorio bei mat­menų, ne valgyti mažiau pradėjo, o drabužių standartus pakeitė... 

Kaip mes pirkome alaus

Paskutinį vakarą Aliaskoje nusprendėme nusipirkti po skardinę alaus. Tuomet paaiškėjo, kad alus, kaip ir bet koks kitas alkoholis, parduodamas tik specializuotose parduotuvėse. Jos yra toli nuo maisto parduotuvių, jų tinklas labai retas. Visgi nutarėme, kad alaus mums reikia, ir išėjome ieškoti. Keletą kartų pasiklaususios kelio, parduotuvę rado­me. Ir kaip nustebome, kai dar prieš įeinant į vidų apsaugos dar­buo­tojas paprašė pasų. Pamatęs, kad jie už­­­sienietiški, nusišypsojęs iškart įlei­do. Ėmėme stebėti, kaip elgiamasi su vietiniais. Matom, jų pasus pasklaido. Pasirodo, jei pilietis kreivodamas įkliūva policijai, jei kaž­ko girtas prisidirba viešoje vietoje, jam į pasą įdedamas spaudas. Ir tuomet jau į jokią alkoholio parduotuvę nebeįleis. Dar matėme keliose vietose iškabintus šūkius: „Girtuokliai – didžiausia Aliaskos gėda“.

Šunų kinkinių varžybos

Ankoridžas yra ta vieta, iš kur startuoja Aliaskos šunų kinkinių varžybos, kurių finišas yra Nome. Ši pramoga atsirado iš didelio reikalo: baisiai šaltą žiemą beveik visi Nomo gyventojai susirgo karštine. Dėl sniego ir užšalusio vandenyno susisiekti su likusiu pasauliu buvo neįmanoma, tad nutarta vaistus gabenti šunų kinkiniu. Taip nuo mirties buvo išgelbėti keli tūkstančiai žmonių. 

Šunų kinkinių lenktynės Aliaskoje yra antroji šios valstijos „religija“ ir jų nepamačius, sako, negali girtis, jog buvai Aliaskoje. Nome, miestelyje prie Beringo sąsiaurio, daug šalčiau negu Ankoridže, ūžauja piktas šiaurės vėjas, nykus akmenuotas peizažas be jokio medelio. Nors birželį tundra žydi ir tai yra žavu. Gyvenvietės centre stovi stulpas su rodyklėmis, ant kurių užrašyti miestų pavadinimai ir atstumai iki jų. Vienoje jų – „Siberia 164“.

Šunų kinkinių trasa driekiasi palei Detali nacionalinį parką, įsikūrusį tarp dviejų kalnų masyvų, kurio neaplankius vėlgi kažko trūktų.

Aliaska kol kas yra viena iš pačių įspūdingiausių kada nors mano aplankytų šalių.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.