Aeoteroa: šalis, kur balandžio mėnuo reiškia artėjančią žiemą

Kai susiruošiau išvykti į Naująją Zelandiją spalio mėnesį, draugus juokaudama erzinau, kad nuo žiemos šalčio pabėgsiu į tropinę vasarą. Prieš Kalėdas vaikštinėdama Oklande siunčiau jiems nuotraukas su vasaros saule nutviekstomis Kalėdų eglutėmis, o sausio pradžioje jau pietinėje saloje bridau į ledinį Ohau ežerą, kad atgaivinčiau nuo piktos Naujosios Zelandijos saulės nudegusią odą...

Tada dar nežinojau, kad čia stiprus ir dažnai tepamas kremas nuo saulės tiesiog gyvybiškai būtinas – ne taip, kaip Lietuvoje. Beje, Naujojoje Zelandijoje „gyvybiškai būtinas” suprantamas tiesiogiai: ši šalis, deja, užima antrąją vietą pasaulyje pagal odos vėžio atvejus.

Odą čia rimtai nudegti per nepilną valandą gali todėl, kad dėl Žemės ašies pasvirimo pie­tinis pusrutulis karščiausiais vasaros mėnesiais – sausį ir vasarį – yra arčiau saulės. Būdama pietiniame pusrutulyje, Naujoji Zelandija, palyginus su šalimis šiauriniame pusrutulyje, patiria didesnį ultravioletinės spinduliuotės lygį. Statistiškai, palyginus su Europos šalimis, Naujojoje Zelandijoje jis yra didesnis net 40 proc. Tiesa, nors statistika visada įdomu ir skamba protingai, šią informaciją sužinojau ne kaip kitaip, o per neįtikėtinai trumpą laiką iki vėžio raudonumo pirmąkart nudegusi užpakalį...

Mėgaudamasi sausio mėnesio karščiu, antrąją kelionės dalį daug negalvodama suplanavau įvykdyti balandžio mėnesį užsidirbusi truputį pinigų. Pirmiausia dėl to, kad niekaip negalėjau patikėti, jog balandis nereiškia artėjančio gamtos atgimimo, šilumos ir šviesos – čia jis pranašauja artėjančią žiemą.

Kad mano plonų marškinėlių ir vos vieno iš megztinio kelionei su palapine nepakaks, supratau tada, kai kovo mėnesio rytais, ruošiantis į darbą, ant namus supančių kalnų viršūnių pradėjome pastebėti sniegą, keliantis nebesveikino pakylanti saulė, o viešbučio darbuotojas restorane ėmė užkurti židinį. Prasidėjusios šalnos leido suprasti, jog Naujosios Zelandijos klimatas vis dėlto nėra visada ir visur svilinantis. Tada vėl reikėjo priprasti prie mums absoliučiai priešingos minties – jei atėjus kovui, t.y. žiemai, noriu šiltesnio oro, reikia keliauti kuo šiauriau. Pačioje šiaurinėje dalyje šalčiausiais mėnesiais temperatūra nukrenta iki +15. 

Atėjus balandžiui, numojau į šilumą ir kurį laiką sekiau savo planu, kad nužingsniuočiau numatytus kelius: keliavau į pietinės salos pietus, ten, kur darėsi šalčiau, ypač – naktimis. Miegant šaltas temperatūras „pernešti” leng­vai padedančiame

miegmaišyje, tai reiš­kė tik tiek, jog nakčiai palapinėje dar turėjau užsimaukšlinti ir šiltą kepurę. Ją ir visus kitus šiltus drabužius susiradau seniai pačių savininkų pamirštų radinių dėžėje viešbutyje, kuriame dirbau.

Beje, nors lapija Naujojoje Zelandijoje visai kitokia, nei pas mus, oras vis tiek priminė ankstų spalį Lietuvoje – dar visai šilta, bet saulė pasidaro tarsi kuk­lesnė, tad ir šviesa ima darytis mažiau intensyvi bei rėžianti akį. 

Balandžiui įsibėgėjus kelia­vau aukštyn, vakarinės pakran­tės link. Žinojau, kad, kitaip nei pietuose ar Naujosios Zelandijos alpėse, ten temperatūra daug švelnesnė ištisus metus, o vėliau iš sutikto seno vietinio dar sužinojau ir tai, jog ten gyvenantys žmonės visai nepažįsta žiemos. Mat paklaususi sutikto vietinio, ar žiemomis pietinės salos šiaurėje esančiame miestelyje, į kurį žingsniavau, pasidaro šalta ir gavusi teigiamą atsakymą, pasidomėjau, iki kiek laipsnių ta temperatūra nukrinta. 

„Iki devynių”, – atsakė jis man. 

Pasitikslinau, ar jis turi galvoje minus devynis laipsnius. Nustebęs senukas išpūtė akis ir nusijuokė: „Minus 9? Neiškentėčiau. Žinoma, kad plius!” 

Galėtume pavydėti, bet svarbu ir dar vienas dalykas – šioje šalyje gyvenantieji vietoj šalčių kenčia lietų, nes skaičiuojama, jog vakarinėje šalies pakrantėje lyja apie 147 dienas per metus, vadinasi, vidutiniškai kas pustrečios dienos. Vėliau tai patyriau ir pati, kai kelionės planus gerokai pakoregavo po lietaus audrų uždaryti keliai. 

„Debesis, debesis, baltas debesis... Ilgas baltas debesis”! Šis posakis priskiriamas Kuramarotini, legendinio Ramiojo vandenyno keliautojo Kupe žmonai, pirmą kartą pamačiusiai Naująją Zelandiją. Sinonimiškai naudojamas pavadinimas „Aeoteroa”, taip pat reiškiantis „Ilgojo balto debesies žemė“ (ao – „debesis, diena, pasaulis”, tea – „balta” ir roa – „ilgas, aukštas”), buvo priskirtas maoriams, kai jie, pirmą kartą plaukdami laivu, virš horizonto pamatė ilgus baltus debesis. Tie balti debesys didžiuliame vandenyne jiems padėjo surasti palyginti mažą žemės plotelį, dabar žinomą kaip Naujoji Zelandija...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 07 birželio 2024 08:21