Valstybė – tarsi sodas, kurį galima puoselėti iki begalybės

Lietuvoje susiformavo savita valstybės švenčių „trejybė“: sausį prisimename oku­pantų agresijos aukų žygdarbį, vasarį šven­čiame savotišką Ištakų šventę – kalbant apie laisvę, mūsų kartai 1918 m. Deklaraci­ja yra kur kas tvirtesnis atspirties taškas, nei iš istorijos tolumos spindinti Mindau­go karūna, o kovo mėnesį džiaugiamės su­si­grą­žinta laisve, išsivadavimu iš ilgos okupacijos. Būtent šios trys datos ir sudaro Lais­vės „trejybę“.

Kita „trejybė“ prasideda birželį, kai minime Gedulo ir vilties dieną. Liepą švenčiame Valstybės dieną, ją siedami su hipotetine Mindaugo karūnavimo data, o rugpjūtį laukia dar viena svarbi – Baltijos kelio (Juodojo kaspino) – iškilmė, kai prisimename dviejų banditų suokalbį, kurio padarinius, deja, jaučiame ir dabartiniame Ukrainos kare. Šią „trejybę“ galima būtų vadinti Istorinių galimybių apmąstymu. Ribentropo-Molotovo paktas nutraukė mūsų valstybingumo tęstinumą, o pirmasis žiaurus pakto smūgis buvo tremtys, suardžiusios mūsų visuomenės audinį, pradėjusios griauti ją iš vidaus. 

Valstybės diena, regis, visai kitokia, tačiau Mindaugo karūnacija mums atvėrė Vakarų civilizacijos duris. Tačiau netrukus buvo nužudytas ne tik Mindaugas, bet ir krikščioniškos monarchijos tradicija. Sovietmečiu buvome raginami didžiuotis, jog esame paskutiniai pagonys Europo­je. Dabar jau galima tvirtai sakyti, kad tai reiškė keliems amžiams sustabdytą kultūros, švietimo sistemos įsitvirtinimo procesą. Teko pradėti nuo paribio statuso. Kita vertus, sudėtingi istorijos

išbandymai užgrūdino ir suteikė dar didesnį pagrindą švęsti tai, kad Lietuvos valstybė išliko ir šiandien turime savo namus. Taip pat turime ilgą laisvės kovų istoriją ir, tiesą sakant, jei sąžiningai vertintume situaciją, jau daug amžių neturėjome tokios tvirtos valstybės kaip šiandien.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip dabartinė Lietuva atrodytų, žvelgiant iš Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus ar net Antano Smetonos perspektyvų. Drįs­tu teigti, jog sugebėjome įgyvendinti jų svajonę, ir šiandien Lietuva ne tik turi Vilniaus bei Klaipėdos kraštą, tačiau priklauso ir galingiausioms pasaulio sąjungoms, dalyvauja diskutuojant svarbiausiais dabarties bei pasaulio ateities klausimais. Jau susipratome, jog gė­da aimanuoti dėl kasdienių problemų, matant, kaip kenčia Ukrainos žmonės. Tačiau pažvelkime ir į mūsų praeities puslapius. Neabejoju, kad partizanai apsiverktų iš džiaugsmo, išvydę, kiek žmonių sutartinai gieda Tautišką giesmę per Valstybės šventę, matydami, kad turime savo kariuomenę, patriotiškus ir laisvę mylinčius jaunus žmones, kad esame laisva valstybė, kurią gerbia bei pripažįsta visos padorios pasaulio šalys.

Valstybė visada yra tiek dovana, tiek išbandymas. Ji tarsi sodas, kurį galima puoselėti iki begalybės. Kita vertus, mūsų pasirinkimas, ar matome tik piktžoles, ar ir gėlių žiedus, nuostabius medžius. Manęs neįtikina suirzę bei viskuo nepatenkinti piliečiai, skelbiantys, kad mūsų valstybė sunyko, kad ji neva atimta iš žmonių. Suprantu, jog pagarba laisvei reikalauja pripažinti ir tuos, kurie negali išsivaduoti iš iliuzijos, kad „nusipelnė gyventi geriau“, tačiau vis tik neretai jie primena tokį sovietmečio veikėją Lysenką, kuris „triuškino“ genetikos mokslą, nes šis esą „pražudys agronomiją ir visą žmoniją”, bei skelbė, jog, jei tik jam leistų, „parodytų tikrus stebuklus”... Bet kai jis gavo tokią galimybę, paskui ilgai teko jo „žygdarbių“ padarinius tvarkyti.

Kita vertus, visais laikais lietuviai ginčijasi ir barasi tarpusavyje. Tačiau kai iškyla tikrai didelis pavojus, sugebame susivienyti. Tikiu, kad ir toliau tęsis mūsų valstybės istorija – kiek­viena turi savo unikalią misiją. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar mokysimės iš 1940-ųjų klaidų, kai anuometiniai politikai pabūgo kovoti, todėl daug kaltės jiems tenka ir už tai, jog praradome valstybę, jog į Sibirą iškeliavo mūsų visuomenės žiedas.

Dažnai susimąstau, kaip būtų susiklostęs ne tik Lietuvos, bet ir mano giminės likimas, jei mano senelis nebūtų kaip politinis kalinys žuvęs Vorkutoje, jei kitas senelis, dėdės ir tetos nebūtų išvežti įvairiomis kryptimis į Sibirą...

Nepakeisime praeities, tačiau galime iš jos pasimokyti ir šiandien, pradėdami antrąją valstybės švenčių „trejybę“, dar kartą įsipareigoti padaryti viską, kad niekada nepasikartotų tos tragedijos, kurias teko iškęsti Lietuvai.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas, politikas