Miegas ir baimė Riaumojančiuose keturiasdešimtuosiuose: ne apie vidurio amžiaus krizę, o stovyklavimą Naujojoje Zelandijoje
Nebijau raganų, vaiduoklių, kaukų, jokių kitų mistinių būtybių. Nelabai bijau burundukų, pelių, žiurkių, šermuonėlių ar kitų gyvių, galinčių užklysti į stovyklavietę. Bet labai bijau tamsos...
Mus visus ištinka vaizdiniai – kartais nebūtų įvykių, kartais – iš praeities. Šio pasakojimo vaizdinyje matau beveik dešimtmetę save tamsiame, tylutėliame kambaryje gulinčią lovoje ir įsmeigusią žvilgsnį į lubas. Arba ant žemės sėdinčią, į mano lovos kraštą nugarą atrėmusią paauglę seserį. Ji kantriai laukia, kol užmigsiu.
Kartais mano vaikiškas, bet kai ką nutuokti pradedantis žvilgsnis nukrypsta į šiek tiek praviras duris, vedančias į kitą kambarį. Pro jas skverbiasi jame šviečiančios lempos šviesa, palikta tik dėl manęs. Stebiu plyšį ir mintyse varinėju tą patį maršrutą: praėjusi šį apšviestą kambarį, tada – ilgą koridorių, pasiekčiau naktimis visada dėl šilumos ir tylos uždaromas valgomojo bei virtuvės duris. Mano mažam ūgiui šios durys atrodo ypač didelės, sunkios ir aukštos. Gal dėl žinojimo, kad už jų – kitas pasaulis, mano įsivaizdavimu, vartai į mano vaikišką rojų. Vietoj tamsos ir spengiančios tylos kitoje šių durų pusėje šviečia jauki šviesa, girdisi prislopintas televizoriaus garsas, o virtuvėje patyliukais sukasi kažkokią dainą niūniuojanti mama.
Tame vaizdinyje daugybę kartų bėgu per tą tamsų koridorių virtuvės link, kai sesuo patyliukais švelniai sukužda sugalvotą naują užmigimo būdą: „Gal pamėgink skaičiuoti pro tvorą šokinėjančias aveles?” Užsimerkiu ir įnirtingai imu skaičiuoti, kad sesuo galėtų greičiau mane užmigusią palikti. Bet skaičiai greitai pradeda pintis, kitos avelės užsispyria ir per tvorelę šokti nenori, dar kitos užkliūdamos ją nuverčia, tad ar jas įskaičiuoti? Vaikiška vaizduotė įsisiautėja, o akyse susikaupia ašaros – atrodo, jau suvoki, kad galėtum būti vienas, tačiau niekaip negali. Juk man beveik dešimt, o aš vis dar bijau. Gėdydamasi savo baikštumo sušnirpščiu, o sesuo nesako nieko – ji tik kantriai laukia.
„Juk man beveik trisdešimt”, – kalnų apsuptyje, prie garsiai šniokščiančio ežero galvoju dabar, ant kelioninės viryklėlės šildydama ryžius su tunu. Neskaitant nakvynės Taupo, kai palapinę pasistačiau valdžios prižiūrimoje, nemokamoje „Freedom Camping” stovyklavietėje, kurių čia, Naujojoje Zelandijoje, yra keli šimtai ir kuriose dažniausiai sezono metu bus ne vienas ir ne du stovyklautojai, pirmąkart išsiruošiau stovyklauti iš tikrųjų viena. Aišku, palapinę pasistačius atostogų parkuose, būtų paruoštas dušas, tualetas, gal ir galimybė nusipirkti šiltą vakarienę ar pusryčius, bet tos stovyklavietės vien už palapinės pastatymą paprašys ne mažiau nei 30 Naujosios Zelandijos dolerių. Tuo tarpu kempingai nekainuoja nieko – stovyklauji gamtos apsuptyje, dažnai – nuošalesnėse vietose. Čia nėra stovyklautojams pastatytų tualetų ar dušų, čia niekada nesigirdi kitų žmonių balsų, nesimato jų tamsoje šviečiančių lempelių, nėra jokių parko prižiūrėtojų. Čia – tik tu, kalnai, ežerai ir beprotiškai stiprus Naujosios Zelandijos vėjas, dėl kurio, kita vertus, nesigirdi sutemus krebždėti pradedančių gyvūniūkščių.
Bevalgydama ryžius stebiu, kaip temsta, ir visaip save bandau apgaudinėti, jog man nėra neramu, nors iš tiesų tebesu ta pati dešimtmetė mergaitė, dėl nepaaiškinamų priežasčių ramiai mieganti tik tada, kai kambaryje, name ar bent jau kaimynystėje yra kas nors kitas. Ir visuomet su susižavėjimu bei pavydu stebėjau keliautojus, palapinę galinčius nusimesti apleistuose soduose, šalikelėse, parkuose, miškų terpėse. Tad privalėjau taip pat išmokti nebijoti.
To mokytis tąnakt padėjo beprotiškai stiprus vėjas, mat tamsos keliamam nerimui laiko nebeturėjau, nes ėmiau kurti planą, ką darysiu, jei palapinė neatlaikys ir teks bėgti jos išpustytas dalis gaudyti. Riaumojantys keturiasdešimtieji – tai stiprūs vakarų vėjai, pučiantys pietų pusrutulyje tarp 40º ir 50º pietų platumos. Skirtingai nuo šiaurinio Žemės pusrutulio, kur yra daug žemės ploto, pietinis pusrutulis, ypač pačiuose pietuose, tėra vandenynas su palyginti mažais, kur ne kur pasirodančiais sausumos kyšuliais – pavyzdžiui, pietine Pietų Amerika, Tasmanija, Naujosios Zelandijos pietų sala, kur aš ir atvykau gydyti savo baimės.
Šie vėjai tokie stiprūs, kad, laivybai įsibėgėjus, XIX amžiuje Riaumojantys keturiasdešimtieji buvo pagrindinė varomoji jėga Brauerio maršrutu iš Europos į Nyderlandų Indiją (dabartinę Indoneziją) ir Australaziją plaukiantiems laivams. Dėl nuolat kintančių Riaumojančių keturiasdešimtųjų ribų ir, žinoma, mirtino pavojaus, daugybė laivų savo tikslo ir nepasiekdavo...
Naktį praleidusi tokio vėjo riaumojime, kitą rytą kavą gėriau į nurimusį ežerą žiūrėdama jau su palengvėjimu. Šviesu. Be to, galvoju, žmonės, plaukdami per šią vėjuotą atkarpą, žūdavo, o man Riaumojantys keturiasdešimtieji tik sulenkė metalinį palapinės sujungimą – pernakt talžomas, jis perlinko beveik 90º kampu.
„Tai negi tamsos čia man reikia bijoti”, – pamaniau jausdama, kad mano dešimtmetė „aš” tapo mažumėlę drąsesnė...
Kotryna PETRAITYTĖ
AUTORĖS nuotr.
