Žemaičiams – apie žemaičių kalbą ir raštą
„Žemaičių kalba dabar išgyvena didelį pakilimą ir tai be galo džiugina, nes būtent žemaičių kalba ir žemaitiškas raštas yra lietuviškos raštijos pradžia – pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo, kuris buvo žemaitis nuo Švėkšnos, „Katekizmas“ dar 1547 m. buvo parašytas būtent žemaičių kalbos pagrindu“, – žemaitiškai į Šilalės viešąją biblioteką susirinkusius mokinius bei šilališkius kreipėsi kalbininkas, žemaičių kalbos saugotojas ir puoselėtojas profesorius Juozas Pabrėža, kviesdamas visus drąsiai kalbėti prigimtine savo kalba.
Šie metai 13-oje Žemaitijos savivaldybių, tarp kurių yra ir Šilalė, paskelbti Žemaitiško rašto metais. Tad neatsitiktinai surengtas ir šis žemaitiškumu alsavęs susitikimas – apie prigimtinę iš tėvų išmoktą kalbą, jos išsaugojimą bei pripažinimą su šilališkiais diskutavo ir kraštietis Benjaminas Bendikas, Šiaulių Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ valdybos narys.
Kalbininkas J. Pabrėža įsitikinęs, jog žemaičių kalba ne tik privalo išlikti, bet ir turi būti įtvirtinta kaip regioninė Žemaitijos krašto kalba. Ir nors, pasak profesoriaus, tai nėra paprasta, mat vis dar atsiranda besigąsdinančių, kad dėl to kils pavojus lietuvių kalbai, jis teigė neprarandantis vilties, kad jo akys dar išvys „žemaitiu kalbuos tvėrtėnema“.
„Kalbame ne apie antrosios valstybinės kalbos įtvirtinimą. Ji yra viena – lietuvių, ir kitaip nebebus, jokių diskusijų čia nekyla. Bet sena, daininga žemaičių kalba turi būti įteisinta kaip Žemaitijos regiono kalba“, – sakė J. Pabrėža, vaizdingais ir gyvais pavyzdžiais primindamas susirinkusiems žemaitiškus žodžius, apibūdinimus, posakius.
Tuo labiau, jog pagrindas tam yra – pasak kalbininko, XIX a. buvo žemaitiškos kalbos atgimimo laikas, pamatus tam padėjo Dionizas Poška, Liudvikas Jucevičius, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Juozas Čiulda, 1855 m. parašęs žemaičių kalbos gramatiką.
„Deja, vyskupas Motiejus Valančius, nors ir buvo pažadėjęs išleisti tą gramatikėlę, pažado neištesėjo. Knygelė išėjo tik 1993 m., po Lietuvos atgimimo“, – apgailestavo J. Pabrėža.
Kaip laiku nepasirodė ir J. A. Pabrėžos sukurta žemaičių kalbos gramatika – jei šie leidiniai būtų pasirodę, bendrinė lietuvių kalba, pasak kalbininko, galėjo susiformuoti žemaičių kalbos pagrindu. Tačiau nors viršų paėmė vakarų aukštaičiai, žemaičių kalba niekur nedingo, todėl pats laikas ją grąžinti į jai derančią vietą.
Visą savo gyvenimą pašventęs žemaičių kalbos ir rašto gaivinimui, su šviesaus atminimo kalbininku, Vilniaus universiteto profesoriumi ir savo mokytoju Aleksu Girdeniu ne vienerius metus tobulinęs žemaičių kalbos rašybos sistemą, išleidęs ne vieną knygą („Žemaičių rašybos patarimai“, „Žemaičių rašyba“, „Žemaičių kalba ir rašyba“), šių metų pradžioje profesorius į žemaičių kalbą išvertė vieną populiariausių ir labiausiai skaitomų pasaulio knygų Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Pasak J. Pabrėžos, šiaurės vakarų regiono žemaičiams (dounininkams) būdingu tarminiu pagrindu išverstas kūrinys tapo unikalia Žemaitiško rašto metams skirta dovana. Nors, kaip juokavo, tris mėnesius ir teko „dėdlē sukti krame“, kad tekstai neprarastų savo autentiškumo, bet ir būtų jaučiama žemaičių kalbos dvasia.
Lietuviškai „Mažasis princas“ pirmąkart buvo išleistas dar 1959 m., o šiemet jis prašneko žemaitiškai – tai buvo 572-oji kalba, į kurią yra išverstas šis leidinys (šiuo metu „Mažasis princas“ jau išleistas 578 kalbomis).
Susitikimą su šilališkiais kalbininkas, žemaitiško žodžio ir rašto puoselėtojas J. Pabrėža užbaigė palinkėjimu „keravuoti brongiojė žemaitiu kalba“ ir citata iš „Mažojo princo“ primindamas susirinkusiems, kad „matītė gal tiktā so šėrdė. Patis svarbiausė dalīkā akims nier matuomė“...
Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.