Baltijos keliui – 35

Mokyklinis apibrėžimas byloja, kad Baltijos kelias – 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos­ persitvarkymo Sąjūdžio ir Lat­vijos bei Estijos Liaudies frontų surengta akcija Ribentropo-Molotovo paktui pasmerkti. Skaičių kalba buvo 650 kilometrų: gyva apie 2 mln. susikibusių žmonių grandinė, sujungusi Rygą, Vilnių ir Taliną – masinis trijų tautų protestas prieš Maskvos valdžią, demonstruojantis pasauliui, kad Baltijos šalys per 50 me­tų prisitaikė, bet niekada nesusitaikė su sovietų okupacija.

Tuometiniam sovietų sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui bandant sujungti socializmą su demokratija, pučiant vadinamosios perestroikos vėjams, laisvėjant spaudai, žmonės pamatė, kad sovietinė praeitis – baisi ir nebenorėjo gyventi „pagerintoje“ imperijoje.

Vadinamoji X (gimusieji 1964-1983 m.) ir ankstesnės kartos galbūt dar mena socialinio gyvenimo dieno­raštį – korteles, pagal kurias suaugęs asmuo per mėnesį galėjo įsigyti ne daugiau kaip 2 kilogramus cukraus, daugelio maisto produktų ir bui­tinių bei kitų prekių defici­tą, jų skirstymo sistemą... 

Lietuva, kaip ir ankstesnių kataklizmų metais, siekė vakarietiško  raidos kelio, pirmoji­ iš SSRS paskelbdama Neprik­lausomybę, vėliau buvo metas, kada rusai solidarizavosi­ su mumis dėl nuo sovietinės­ kariuomenės nukentėjusių žmonių. 1991 m. sausio 13 d. rytą Maskvoje, prie Lietuvos atsto­vybės, stovėjo moteris su maža­ mergaite ir plakatu ,,Litva, prosti nas“ („Lietuva, atleisk mums“). Pučo metu komunistams bandant įvykdyti perversmą Mask­voje, merginos, avinčios aukštakulniais, lipo per barikadas ginti Rusijos parlamento ir prezidento Boriso Jelcino. Šauksmai Maskvos gatvėse ,,Rusija,­ Jelcinas, laisvė“ reiškė, kad SSRS praktiškai nebėra. Demokratinis pasaulis lengviau atsikvė­pė – su sovietinės  imperijos žlugimu buvo siejama šaltojo karo pabaiga, o Rusijos Federa­cijos prezidentas B. Jelcinas bu­vo paskelbęs, jog Rusijos raketos nebėra nutaikytos į Vakarų Europos miestus. 

Naudodamasi situacija, pasiekusi tarptautinį pripažinimą, Lietuvos Respublika ėjo sa­vo pasirinktu keliu, siekė eko­nominio, politinio saugumo ga­rantijų. 1994 m. mūsų šalies Prezidentas Algirdas Brazauskas išsiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui dėl stojimo į šią gynybinę sąjungą, netrukus prasidėjo derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. Praėjo dešimtmetis, kol JAV Prezidentas Džordžas Bušas Vilniuje miestui ir pasauliui ištarė istorinius žodžius: ,,Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų  priešu“...

Nuo tų pačių 2004-ųjų, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, prasideda finansinės „injekcijos“, sparti įvairių mūsų šalies ūkio šakų modernizacija, legali darbo rinka Vakarų Europoje. Kartu su modernizacija Europos Sąjungoje vyksta ne tik įrenginių, technologijų, bet ir mentaliteto keitimas, užkirstas kelias narių valstybių karams, atvertos galimybės įvairiapusiam bendradarbiavimui...

Per 35 metus simbolinis Baltijos kelias, tarsi tiltas tarp seno ir naujo pasaulio, atvedė Lietuvos piliečius į šiandieninį, modernų gyvenimą su didžiulėmis ekonominėmis, socialinėmis, laisvalaikio pasirinkimo galimybėmis.

Iš kitos pusės – vis dar turime iššūkį pakeisti dalies visuomenės požiūrį į savo šalį, bendruomenę, o nerimą kelia kardinaliai kitoks politinis peizažas kaimyninėse Rytų valsty­bėse.

Arūnas MIKALAUSKAS, 

istorikas

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.