Pekinas turi daug veidų
Nuo pat savo įsikūrimo Kinijos sostinė vaidino labai svarbų vaidmenį. Ir nors XIII a. Čingischano vadovaujamos mongolų ordos, persiritusios per Didžiąją kinų sieną, nušlavė miestą nuo žemės paviršiaus, jis vėl buvo atstatytas.
Gyvenimas smoge
Sako, norint pamatyti Pekiną, reikia ilgiau jame pagyventi. Ir ne vien tiesiogine prasme. Būna dienų, kai eini per miestą, bet jo nematai, nes viską gožia smogas. Tirštas, graužiantis gerklę ir akis. Vietiniai turistams pataria: jei norite įsitikinti, koks yra smogo tirštumas, pabandykite žiūrėti į saulę. Pasirodo, tai tas pats, kaip mums, europiečiams, žiūrėti į mėnulį. Per smogą ir ne visus lankomus objektus gali tinkamai pamatyti, tad ir braidžiojom kaip ežiukai rūke. Keista patirtis.
Pekine labai daug įvairiausių gamyklų, iš kurių dūmija it iš peklos. Gal dėl to ši šalis ir vadinama pasaulio fabriku. Tame „fabrike“ šešias dienas per savaitę darbininkai gamina įvairiausius menkaverčius niekučius, o Kinija svajoja tapti pirmąja pasaulio ekonomine galybe. Pasak gido, Pekinas jam šiuo metu primenąs XIX a. Londoną: tūkstančiai naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines naujųjų metų atostogas. Per 30 metų į miestus persikėlė net 400 milijonų kinų – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Fabrikuose jų laukia alinantis darbas, bet jis esąs lengvesnis nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, kas yra ekologija, mažai kas težino.
Kita vertus, Pekinas lyginamas su senovės Roma – milžiniška milžiniškos valstybės širdimi. Daugelis skursta, bet niekas nebadauja. Saugu, mažai žudymų, plėšimų, vagysčių. Milžiniškos sumos metamos visuomeninių pastatų ir sporto didybei. Vien „Paukščių lizdo” stadionas Pekino olimpiadai atsiėjo pusę milijardo JAV dolerių. Neregėtais mastais plečiama infrastruktūra. Iš vienos pusės čia griežta komunistinė diktatūra, iš kitos – „laukinis“ kapitalizmas be jokių stabdžių. O kai vienoje vietoje „iš po skverno“ pasiūlė neva vardinių laikrodžių, pasijutau it sovietinėje Lietuvoje, kuomet taip pirkdavom viską...
Kultūra be kultūros
Neabejotinai Pekinas ir pati Kinija šiandien, ko gero, būtų kitokie, jei ne nelemtoji Kultūrinė revoliucija, sunaikinusi visą kultūrą. Komunistas diktatorius Mao Dzedunas skelbėsi norįs sunaikinti keturias „senybes“, kaip atgyvenas, nesuderinamumą su kompartijos idėjomis. Pasmerktosios buvo senosios mintys, kultūra, tradicijos ir papročiai. Buvo išdaužyti ir sudeginti vienuolynai, šventyklos, rūmai. Šalies inteligentija, kultūros žmonės buvo siunčiami į perauklėjimo stovyklas, buvo uždrausti visi Pekino operos pastatymai, išskyrus penkis naujausius apie darbo liaudį, armiją ir visagalį Mao. Beje, šiuos visus „šedevrus“ parašė Mao žmona. Priešais Uždraustąjį miestą buvo nugriauti viduramžių statiniai, kaip komunistinei santvarkai nederanti atgyvena. Taip radosi Tiananmenio aikštė. Pačiame parlamento centre buvo įkurdinta Mao Dzeduno memorialinė salė, veikiau panaši į šventovę, o jos lankymas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise Lenino „apžiūrėjimas“ Kremliuje. Pastarąjį buvo galima apeiti iš visų pusių, o čia – konvejeriu. Ir gėles deda tik kitame kambaryje, paskui, sako, vėl jas pardavinėja... Beje, tokio „stebuklo“ išvysti mes nepanorome, „savų“ esame prisižiūrėję sočiai.
Ateizmo muziejus
Donjue šventyklą gal reikėtų vadinti ateizmo, gal liaudies buities muziejumi. Jis keistai įdomus tuo, kad jame yra 73 skulptūros, kurios atskleidžia taoistų Dangaus departamentus: Miškų dvasių, Vandens dvasių, Ligų paskyrimo, Sapnų ir kt. Prie kiekvienos skulptūros parašyta: „Prietaringi žmonės tikėjo.“ O jei prietaringas, tai jau netikėlis... Bet kas drįs prisipažinti toks esąs?
Įspūdį paliko Būgnų ir Varpų bokštai. Ypač įspūdinga pati būgnų ceremonija, kai penkis kartus per dieną senoviniu būdu mušami būgnai. Anksčiau tokie bokštai stovėdavo kiekviename Kinijos mieste ir pranešdavo apie nelaimes. Panašiai kaip mūsų laužai ant piliakalnių. Šiandien Pekino būgnininkai atlieka tik teatralizuotus šou.
Turgaus asortimentas
Būnant Kinijoje, būtina užsukti į turgų nors keletui minutėlių. Jo asortimentas netradicinis – kirmėlės, gyvatės, žiogai, skorpionai ir panašūs „patiekalai“, dailiai suguldyti ant prekystalių, traukia smalsuolių žvilgsnius, bet apetito nežadina. Beje, po tokių vaizdinių prapuolė noras apsilankyti maitinimosi vietose, tuo labiau, kad ir apie šunienos patiekalus jau žinojome. Dar žinojome, jog turguje (beje, ir kitur, jei tik kainos nefiksuotos) būtina derėtis. Tada gali nusipirkti daiktą net trigubai pigiau. Derėjimosi būdai čia taip pat įdomūs. Kadangi kinai nekalba angliškai, o daugelis turistų nekalba kiniškai, pardavėjai turi skaičiuotuvus, kuriuose įveda savo kainą, po to ją ištrina, įveda kitą, tuomet jei nesutinki ir purtai galvą, vėl rašo naują kainą ir t.t. Kol ši tinka abiem pusėms...
Lama šventykla – vienintelė iki dabar veikianti milžiniška šventykla, turistų ypač lankoma vieta. Galima stebėti, kaip meldžiasi vienuoliai, smilkalus degina budizmą išpažįstantys kinai. Tai yra pati didžiausia Tibeto šventykla pasaulyje, esanti už Tibeto ribų. Joje yra ir į Gineso rekordų knygą įtraukta aukščiausia pasaulyje medinė Budos skulptūra (18 metrų virš žemės ir 8 m po žeme). Dievaži, šioje šventykloje tvyro ypatinga energija. Gal dėl to, jog ji vis dar yra veikianti ir žmonės čia ateina pasimelsti, ieškoti ramybės.
Baltos varnos
Jau pirmąją kelionės dieną supratome, kad baltųjų žmonių čia praktiškai nėra. Ir tai buvo labai keista, nes kinų visame pasaulyje knibždėte knibžda. Tuo tarpu europiečiai į tą šalį, pasirodo, nesiveržia. Didžioji dauguma turistų yra iš Azijos. Ir lietuvių nesutikome, nors, ko gero, dar nebuvo pasaulyje šalies, kur nebūčiau sutikusi savo tautiečių.
Bandžiau klausti angliakalbio gido, kodėl kinai nekalba angliškai. Tiesa, mes turėjome ir savo gidą iš Lietuvos, tačiau Kinijoje gidauti svetimam negalima, mūsiškis buvo tik vertėjas. Taigi, kodėl tokia milžiniška šalis nekalba angliškai? O jis net nustebo: „Kodėl turėtume kalbėti svetima kalba, jei, kaip ir sakote, esame milžiniška šalis? Mūsų yra milijardai. O kiek jūsų? Tai gal jūs mokykitės mūsų kalbos.“
Didžiajam mažiukas nereikalingas, taip veikia istorija...
Nijolė PETROŠIŪTĖ
AUTORĖs nuotr.
