Prūsiškoji Tauragės dvaro istorija

Neseniai „Tauragės žiniose“ pasirodė autoriaus straipsnis „Tauragės dvare Radvilos, Sapiegos ir karalius Jonas Sobieskis“ apie Tauragės dvaro istoriją XVII a., kaip Prūsijos valdovai bandė įsigyti Tauragės dvarą ir valdą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponų. Po ilgai trukusių, sudėtingų derybų, dvaras pateko Prūsijos valdžion. Kaip minėta ankstesniame straipsnyje, Tauragės dvaras – tai miesto ištakos, tačiau turtingais meno, knygų rinkiniais, ištaiginga architektūra jis niekada nepasižymėjo. Tai visad buvo ne reprezentacinis, o ūkinis, ekonominę naudą nešantis, prūsiško tipo dvaras. 2025 m. minėsime Prūsijos kunigaikštystės 500 metų įkūrimo sukaktį, todėl derėtų prisiminti ir pasidomėti paprūsės kraštais ir mums svarbia Taurage. Šiuo straipsniu siekiu skaitytoją geriau supažindinti būtent su prūsiškuoju laikotarpiu, kai dvarą ir visą Tauragės valdą prižiūrėjo ją įsigiję Prūsijos kunigaikštystės, vėliau – karalystės valdovai, ar jų paskirti vietininkai. Ir visa tai oficialiai likus Lietuvos-Lenkijos karalystės sudėtyje. Buvo įdomūs laikai.

Primintina, kad iki šiol Tauragės dvarą ir ypač prūsiškąją istoriją geriausiai aprašė ne lietuvių istorikai, o vokietis istorikas Manfredas Hellmannas, knygą Berlyne apie jį išleidęs dar 1940 m. „Die Preussische Herrschaft Tauroggen in Litauen (1690–1793)“ (Prūsijos valda (arba valdymas) Tauragėje). Tai labai svarbi knyga, nes daugumos šaltinių, kuriuos naudojo autorius, po keleto metų nebeliko. Jie sudegė Karaliaučiuje karo liepsnose. Šią knygą, straipsnio autoriaus rūpesčiu, pavyko išversti į lietuvių kalbą ir išleisti 2020 m.

Iš ankstesnio straipsnio prisiminkime, kad po ilgų teisinių ir piniginių ginčų 1691 m. balandžio 12 d. Kononskis rašė laišką iš Seirijų Tauragės tarybos pirmininkui Rėneriui, kuris norėjo keliauti į Vilnių, kadangi ten turėjo susirinkti tenykštis Tribunolas. Žemės teismas uždavė laiško autoriui klausimą, kas nutiks, jeigu „be pinigų niekaip neapsieisi“. Vis dėlto pavyko įtikinti įtakingą Vilniaus Tribunolo asmenį – neabejingąjį Mosevičių. Jis parėmė kurfiursto interesus, paragino savo kolegas greitai išspręsti šią bylą ir greitu laiku Tauragės turto užrašymas buvo patvirtintas (1691 m. birželio 23 d.). Kadangi šis patvirtinimas kaip ir kiti Tribunolo sprendimai taip pat galiojo ir žemės teismams, Tauragė galutinai perėjo Prūsijos vadovo – Brandenburgo kurfiursto (kunigaikščio) valdžion. Tauragės žemė tapo privačia Brandenburgo rūmų nuosavybe ir tik po 100 metų vėl buvo pilnai integruota į Abiejų Tautų Respubliką.

Šimtmetis Prūsijos valdžioje

Visą Šiaurės Europą sukrėtė 1700–1721 m. Šiaurės karas. Tauragė labai nuo to nukentėjo. Jau 1699 m. Danijos kariniai daliniai, žygiuodami per Tauragę, sukėlė labai didelę žalą. Frydrichas III paskyrė tarybą, kuri turėjo spręsti atkūrimo klausimus. Vienintelis pilnas Tauragės pajamų sąrašas iš tų laikų buvo 1704 m. žemės kadastras, kuriame gana aiškiai atsispindi to meto sąlygos. Iki tol ekonomiką per pusantro dešimtmečio laikotarpį Prūsijos valdžia šiek tiek sutvarkė. Žemės ūkiui naudojami plotai buvo išmatuoti, kaimuose iš esmės apsigyveno nauji gyventojai, valstiečių palivarkai atitinkamai sutvarkyti (lažui apmokėti – 7 margai, 150 rykščių; 15 margų – činšui, su nedideliais nuokrypiais), nustatyti činšai (mokesčiai; jų dydis dažnai keisdavosi), nustatytos tarnybos. Atsirado įsipareigojimas padėti „su šienu ir rugiais“. Tauragės dvaras bei Požerūnai ir Dvarviečiai po karo visiškai sutvarkyti. Taip pat nurodyta įkurti avių ūkį Dvarviečiuose (vėliau – Sauskojuose). Požerūnų žirgynas buvo perdarytas į pieninę, o žirgynas perkeltas į Šereitlaukį.

Prūsijos valdžiai Tauragė nuolat kėlė nemažai sunkumų, kuriuos galima paaiškinti tuo, kad Tauragė pagal nacionalinę teisę priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Politiniu atžvilgiu Tauragė priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei ir Prūsijos karalius, būdamas tik valdytojas, prilygo žemės bajorui, todėl jis taip pat turėjo mokėti Lietuvos-Lenkijos valstybėje įprastus mokesčius bei rinkliavas. Juos galima paskirstyti į tris grupes: 1. Įprasti mokesčiai, 2. Specialūs mokesčiai (kontribucijos), 3. Muitai.

Kilus įvairiems nesutarimams, teisiniams ginčams, norėta juos spręsti Prūsijos teismuose, tačiau Abiejų Tautų Respublikos teismai tam kategoriškai prieštaravo. Tauragė administraciniu, finansiniu ir teisiniu požiūriu taip ir liko Lietuvos-Lenkijos valstybės dalimi ir Prūsijos valdžia neturėjo tam pernelyg didelės įtakos, nors nuolat stengtasi sukurti iliuziją, kad visas Tauragės (ir Seirijų) dvaras liktų Prūsijos nuosavybe. „Lenkai yra labai pavydūs, kai kalba eina apie viršesnį pavaldumą ir labai atkreipia dėmesį į visas naujoves“, – parašyta 1785 m. kovo 24 d. Finkenšteino ir Herzbergo laiške, išsiųstame didžiajam kancleriui Karmeriui. Faktas, kad Tauragė buvo Prūsijos domenu, galėjo turėti įtaką tik žemės ūkio sąlygų bei valstiečių padėties tobulinimui ir gerinimui.

XVI a. pradžioje ir viduryje vykdytos Lietuvos-Lenkijos agrarinės pertvarkos – valakų reforma. Dvaro žemė 1653 m. žemėlapyje jau vaizduojama kaip uždara, trijų žemių visuma, kuri išskirta iš likusio žemės ūkio ploto. Žemė padalinta valakais. Matyti, kad Tauragės žemės ūkis pertvarkytas per XVI a. reformas, pagrįstas Vokietijos hufų (vokiškų valakų) matavimo tvarka, tačiau ji buvo įgyvendinta tik atskirose dalyse arba vėliau smarkiai pažeista.

Tauragės dvare ir visoje valdoje tais laikais dirbo valstiečiai činčininkai ir lažininkai. Činčininkai laikyti laisvais, bet ne visai. Šie neprivalėjo dirbti dvarui. Už tai mokėjo mokestį – činčą. Taip pat buvo įpareigoti duoti šieno ir rugių, dalyvauti bendruose darbuose. Jei norėjai būti „laisvu“, turėjai mokėti po 20 grašių už kiekvieną valaką Lietuvos valiuta.

Pagrindinę Tauragės gyventojų-ūkininkų dalį sudarė lažininkai. 1567 m. dokumente lažas aprašomas taip: „jie privalo apsėti ir aptverti parapiją, kulti šieną, auginti bites ir javus iš lauko bei atlikti įvairius reikalingus darbus, kaip kieme daro ir turi daryti kiti kieme“ (kalbama apie 4 lažininkus iš Butkelių, kurie priklausė klebonui). Jie taip pat privalėjo atlikti sargybos funkcijas, vežant sergančiuosius į ligoninę („ar kur kitur“) klebonui pristatyti arklius, tačiau ne tolesniu atstumu, nei 4 mylios. Be to, jų lažas sudarė 12 Lenkijos florinų už vieną valaką. Lažas mokėtas dvarui, o kur dar prievolės evangelikų-liuteronų klebonui, parapijos našlėms, ligoninei ir mokytojui. Tarnyba buvo atliekama tokiu būdu: kas 8 dienas į ūkį ateidavo tam tikras skaičius žmonių, kurie ten atlikdavo visus darbus, o tada juos pakeisdavo kiti lažininkai. Jie negaudavo nei darbo užmokesčio, nei maisto. XVII a. pab. Tauragės dvarui priklausė 5 vienu metu dirbantys žmonės, 2 – Dvarviečiams ir 1 – Požerūnams. Prūsijos valdymo pradžioje darbus atlikdavo tik lažininkai.

XVIII a. Prūsijos valdymo laikais, Tauragės apylinkėse apsigyveno daug vokiečių. Vokiškos pavardės ir šiais laikais išduoda, kad toks laikotarpis tikrai buvo.

Toliau pateikiamas Tauragės valdytojų ir nuomininkų sąrašas:

1.      Simon Mockein, 1690–16?? m.

2.      Andreas Wilde (Tauragės burggrafas), 1697–1698 m.

3.      Gottfried Brauer iš Tilžės (Tauragės burggrafas), 1701 m.

4.      Michael von Puttkamer, 1712–1713 m.

5.      Georg Neumann, 1713 m. liepos mėn.

6.      Wojciech Scianiecki, 1713–1719 (?) m. (paminėtas 1714 m. gegužės 18 d. kaip „nuomininkas“).

7.      Christian Lehmann, nuomininkas, 1723–1729 m., 1729–1735 m., 1735–1741 m.

8.      Christian Grunau, nuomininkas, 1741–1747 m., 1747–1753 m.

9.      E. Pusch, 1753–1759 (?) m.

10.  Leitenantas Johann Siegfried Stabenow, 1767–1773 m.

11.  Gottlieb Dressler, 1771–1785 m., 1785–1791 m., 1791–1795 m.

(Kai šis buvo nuomininku, Tauragės valdos buvo atiduotos Lietuvai. Jis reikalavo kompensacijos patirtus nuostolius).

Tauragėje buvo ne tik valdininkai, bet ir kiti dvaro tarnautojai, dirbę čia. Pirmiausia reikia paminėti dvaro iždininką, kuris vadintas tijūnu. Jis vykdė inspektoriaus funkcijas ir gaudavo atlyginimą. Kitas dvaro tarnautojas buvo aludaris, nes dvare buvo alaus darykla. Be to, vien tik alaus darykla turėjo teisę gaminti alų, o smuklės privalėjo pirkti. XVIII a. antroje pusėje įdarbintas lauko raitininkas (prižiūrėtojas, panašiai kaip policininkas). Dvarviečių ir Požerūnų palivarkus administruodavo žirgininkas arba piemuo. Kaip jau minėta, Prūsijos karaliaus prašymu Dvarviečių palivarkas  paverstas pienine, o žirgynas perkeltas į Šereitlaukį.

Tauragės dvaro rūmai (senieji ir naujieji) buvo pastatyti šalia didelio ūkinio kiemo, kaip ir administratoriaus namo, iš kurio buvo galima prižiūrėti ūkį. Galbūt šią sistemą įvedė karalius Jurgis Frydrichas, tuomet dvaras tapo vokiško tipo. Visas kompleksas buvo apsuptas tvora ir pasiekiamas pro didelius vartus. Už dvaro sienų jokio kaimelio dar nebuvo. Be plačios dvaro teritorijos, palivarkas turėjo tik keletą pastatų, kurie sustatyti atsitiktinai šalia vienas kito. Palivarkuose labai svarbią dalį sudarė avininkystė ir kiaulininkystė. Dar 1598 m. minima, kad Jonas Šemeta iš bičių turėjo nemažas pajamas. XVII a. bitininkystė vis dar buvo praktikuojama, o XVIII a. kaip ūkio šaka nebeminima.

Žemdirbystė apsiribojo rugių, avižų, miežių ir grikių auginimu. Kviečiai nebuvo auginami. 1704 m. derlius buvo itin blogas, ką galima paaiškinti nepakankamu kiekiu trąšų. Primityvūs arklai užkirto kelią intensyvesniam žemės išdirbimui. Dirvožemis daug kur buvo smėlingas, o klimatas šaltas. Be kruopų, didesniais kiekiais buvo auginami žirniai, runkeliai ir kopūstai (1598 m. minimi kopūstų laukai). Apyniai auginti dvaro soduose, nes, kaip minėta, ūkis turėjo aludarystės teises ir gamino alų. Vaisių auginimas taip pat buvo praktikuojamas, tačiau tik pačiame dvare. Panašu, kad gyventojai sodybose vaismedžių neaugino.

Viena svarbiausių žemės ūkio šakų buvo miškininkystė. Jau 1690 m. rašyta, kad tai turėtų būti laikoma „ypatingu lobiu“. Mediena plaustais plukdyta Jūra žemyn į Ragainę ir net pristatyta į Klaipėdą. Yra įrodymų, kad Ragainės apylinkių gyventojai savo medienos poreikius daugiausia tenkino iš Tauragės miškų. Prūsijos administracija miško išteklius sėkmingai išnaudojo.

Pranešime, išsiųstame iš Tauragės 1690 m. liepos 25 d., Rėneris kalba, kad dvaro valdai iš viso priklauso 238 namų ūkiai, o pavaldiniai yra visiškai nuskurdę. Apskaičiuodamas mokesčius 90-čiai pavaldinių, Rėneris nurodydavo du kaip vieną, tokiu būdu nuslėpdamas ketvirtadalį gyventojų.  Šie duomenys yra prieštaringi, nes jis savo pasireiškime nuslėpė 45 dūmus (namų ūkius). Reiktų nepamiršti Tauragės miesto amatininkų, kurių 1690 m. buvo vos 9. Klebonijos, dvaro ir palivarkų darbininkai – iš viso buvo 249 namų ūkiai. Nuo 1690 m. šis skaičius smarkiai išaugo, skatinant Prūsijos valdžiai.

Sunkus XVIII a. ir pardavimo planai

Blogesnė padėtis buvo 1713 m. Daugybė valstiečių tiesiog pabėgo. Dviejuose 1712 ir 1713 m. sąrašuose su piniginiais įnašais ir maisto produktais, kurie buvo atiduodami kariniams daliniams,  apžvelgti 29 kaimų nukentėję ūkininkai. Nuo 1712-08-18 iki 1712-10-15 iš Tauragės pabėgo 3 gyventojai (kalvis, smuklininkas ir vienas palivarko ūkininkas). Nuo 1712-12-17 iki 1713-02-01 (kai kariniai daliniai dislokavosi čia antrą kartą) iš ūkininkų, kurie buvo įpareigoti įkurdinti karius, iš Galmenų 4 ūkininkai pabėgo, Norkaičiuose iš 3 išvyko 2, iš Šaukėnuose gyvenusių 5 ūkininkų 4 išvyko ir „viską paliko dėl sunkių gyvenimo sąlygų“, 2 iš 3 Dacijonų ūkininkų taip pat paliko savo namus, ir t.t. Kai kurie kaimai visiškai ištuštėjo. Tai itin trukdė atstatymo darbams, vykdytiems Prūsijos valdžios.

Po Šiaurės karo situacija pagerėjo. 1725 m. įkurdinta 12 naujų ūkininkų, tačiau tikslesnių duomenų apie tai nėra. Iki XVIII a. vidurio atrodė, kad smarkus gyventojų padidėjimas yra neįmanomas. Įrašuose nurodomos 2793 „sielos“. Pabrėžiu, kad toks gyventojų skaičius buvo įskaitant ir pačią Tauragę. Šiandien Prūsijos valdomą dalį teritorijos dydžiu ir lokacija atitiktų Tauragės miesto ir kaimiškoji seniūnijos. Palyginimui, kaimiškojoje seniūnijoje dabar gyvena 5280 gyventojų, o mieste 23 300 gyventojų. Tautinis tapatumas dar beveik neegzistavo. Dalis vokiečių gan sparčiai lietuvėjo, nes visgi gyventojų daugumą sudarė lietuviai.

Jau 1744 m. Prūsijos valdžia numatė parduoti Tauragės dvarą, tačiau tuo laiku dvaras parduotas nebuvo. Pirmiausia Frydrichas Vilhelmas II nusprendė perduoti Tauragę Abiejų Tautų Respublikai. Karaliaus laiške, skirtame teisingumo departamentui, pridedama Gardino sutarties III straipsnio kopija. Pridėtame 1793 m. spalio 6 d. laiške nurodoma: „1793 m. rugsėjo 25 d. Gardine pasirašyta perdavimo sutartimi karalius pagal rašytinį priedą perdavė Tauragės ir Seirijų dvarus Lenkijos Respublikai ir kaip atlyginimą gavo Rytų Prūsijos pasienio linijos patvirtinimą.“ Jau anksčiau Frydrichas Vilhelmas II užklausė Gumbinės karo ir domenų kolegijos apie abu dvarus. Kolegijos atsakymas buvo toks: „Abu Tauragės ir Seirijų dvarai, kuriuos praeito šimtmečio pabaigoje princesė Karolina Radvilaitė perdavė Prūsijos kunigaikščiui. Dėl dvaruose įvestų Prūsijos pagrindinių įstatymų, kiek tai įmanoma, dvarai daug uždirbo tiek uždarbio atžvilgiu, tiek gyventojų skaičiaus, nors lyginant su kitomis valdomis šis skaičius nėra ypatingai didelis. Juo labiau dvarai teiks Lenkijai didelę naudą, lyginant su kitomis valdomis.“ Dvaras perduotas 1794 m. rugpjūčio 3 d., 14 val. Jį perėmė lauko raitelis ir Raseinių apskrities etmonas Aramovičius. Prūsija išgavo patikinimą, kad dvaro pavaldiniai turi teisę laisvai išpažinti tikėjimą. Dar po vienerių metų Tauragės gyventojai kreipėsi į Prūsijos karalių ir prašė apsaugos nuo katalikų dvasininkų išpuolių.

Tolesnis dvaro likimas

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Tauragės dvaras 1795 m. birželio 1 d. atiteko Rusijai ir ėmė „eiti per rankas“. Gyventojai privalėjo prisiekti ištikimybę carui. Vienas iš jų – kapitonas Gabiotto iš Prienų, kurie tuo metu priklausė Naujosios Rytų Prūsijos teritorijai, 1797 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į karalių ir pranešė šiam, kad turėjo prisiekti ištikimybę carui iki 1796 m. rugsėjo 1 d., tačiau to nepadarė, nes nuo 1775 m. tarnavo prūsų karininku ir buvo išsiųstas į Tauragę kaip tarpininkas. Dėl šios priežasties jis buvo priverstas parduoti savo dvarą Požerūnuose, tačiau nerado jokio pirkėjo ir dabar dvaras yra nusavinamas. Kadangi Tauragės dvaras perduotas pasirašius Gardino sutartį, Berlyno valdininkai nematė galimybės padėti Gabiotto. Kai Tauragės dvaras atiteko carienei Jekaterinai II, ši iš karto padovanojo jį savo asmeniniam gydytojui, kuris perdavė dvarą savo žentui Albrechtui. 1805 m. jis pardavė dvarą grafui Platonui Zubovui. 1841 m. dvarą įsigijo caras Nikolajus I, kuris 1846 m. padovanojo jį Rusijos imperijos tarybos pirmininkui, kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui. Tauragės dvaras priklausė kunigaikščiams Vasilčikovams iki 1918 m., bet kraštą 1915 m. užimant vokiečiams, šie evakavosi į Rusiją. XIX a. Tauragė prarado kilmingojo dvaro statusą Prūsijos, Lietuvos ir Lenkijos įstatymų prasme. Visgi dvaro reikšmė Lietuvos vokiečiams išliko. 1863 m. krašte iš viso buvo suskaičiuota 3500 vokiečių. 1910 m. Tauragės parapijai priklausė 4000 vokiečių ir tuo laikotarpiu buvo daug vokiškų kaimų. Atkūrus Lietuvos valstybę, vokiečius imta sparčiau lietuvinti, bet istorija baigėsi su sovietine Lietuvos okupacija, priverstiniu vokiečių iškeldinimu arba tremtimis. Likę šiandien yra visiškai arba beveik sulietuvėję.

Dvaras savo pirminės paskirties neteko Pirmojo pasaulinio karo metais, iš Lietuvos į Rusijos gilumą pabėgus jo savininkams, kurie negrįžo. Dvaro žemės išdalintos Lietuvos kariams savanoriams, apie 1924 m. įkuriant naują kaimą – Taurus. Apgriautuose pastatuose įkurta liuteroniška našlaičių, senukų ir neįgaliųjų prieglauda „Sandora“, kurie pastatus šiaip taip atstatė ir prižiūrėjo aplinką, augino daržus. Vėliau jie iškelti į Laugalius prie Gargždų, o čionai atsikėlė 3-iasis dragūnų Geležinio vilko dragūnų pulkas.

Lietuvą 1940 m. okupavus bolševikams, čia dislokuoti ir pirmieji svetimi sovietų kariai. 1944 m. jie grįžo ir vėl įsikūrė sugriautoje Tauragės dvaro teritorijoje. Dauguma pastatų nebebuvo atstatyti, o išardžius griuvėsius ir užlyginus pamatus, atsivėrusiame plote imti statyti nauji silikatinių plytų ir blokiniai statiniai. Taip išdygo karinės technikos garažai, ryšio, administraciniai pastatai, 10 daugiabučių karininkų šeimoms, pridygo privačių automobilių garažų, pašiūrių. Didžiausios statybos tada vyko 1957–1970 m. Iš oficialių pavadinimų dingo Tauragės dvaro vardas, kaip feodalinis reliktas, netikęs naujajam pasauliui. Atsirado „Gorodok“ (Karinis miestelis), kurį kasdienybėje vis rečiau, bet dar tenka girdėti. Tai buvo rusiškumo židinys Tauragėje, tačiau sąlyginai izoliuotas nuo miesto bendruomenės. Paskutinieji dvaro rūmai irgi buvo mediniai. Edmundas Mažrimas mini, kad jie buvo nugyventi pokariu, nors tai įrodančių nuotraukų ir patikimų liudijimų nėra.

Išsikėlus nekviestiems svetimiems kariams, dvaro teritorija apleista, nyki, su dalimi asocialių gyventojų, nebuvo jauki vieta. Pamažu Tauragės dvaro kaimas gražėja. Iš nejaukaus užkampio virsta patogia ir gera gyventi vieta. 2011 m. sutvarkytas stadionas, kuriame vėliau atsirado ir vaikų žaidimų aikštelė, tais pačiais metais pradėjo veikti „Taurų nuotykių parkas“ iki šiol gražėjantis ir traukiantis turistus. Pastatyti keli stendai su trumpa dvaro istorija, pavaizduotu senuoju išdėstymu. Visi nykieji daugiabučiai renovuoti, o artimiausiu metu turėtų prasidėti pavyzdinė kvartalinė renovacija, kurios taip laukia gyventojai. Tolesniuose planuose – kabantis tiltas per Jūrą, sujungsiantis dvariškius su Jovarais bei dviračių takas. Tik 2020 m. šiaip ne taip, daug pastangų įdėjus Vytautui Balčiūnui, atkurtas istorinis Tauragės dvaro kaimas, atskiriant jį nuo likusių Taurų. Tuo metu gyventojai šią naujieną pasitiko gan abejingai, balsavime dalyvavo vangiai. Tačiau dabar įsikūrusi aktyvi kaimo bendruomenė, kuri turi gerų ketinimų.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.