„Ridikiulio” lobius pakilnojus...
Sekmadienį tie, kas domisi žemaičių kalba, ir tie, kas norėjo žemaitiškai paporinti, užsuko į Upynos kultūros namų organizuojamą renginį „Žemaitiškų ketureilių ridikiulis“. Svečius pasitiko trys žavingos damos: Renata Gužauskienė, Violeta Razminienė ir Dalia Petkevičienė, kurių „ridikiuliuose“ buvo ne tik telefonas, doleriai, bet ir močiutės testamentas, parašytas nesuprantama žemaičių kalba. Norėdamos perskaityti ir perprasti žemaitišką raštą, ponios pagalbos prašė Juozo Pabrėžos, tikro žemaičio, kilusio iš Skuodo krašto. Taip išradingai, netradiciškai ir šmaikščiai buvo pristatytas profesorius, lituanistas, žemaičių tarmės tyrinėtojas bei žemaitiškos rašybos normintojas J. Pabrėža.
Profesorius susirinkusiems žemaitiška dounininkų tarme pasakojo ir aiškino žemaičių tarmės ypatumus. Anot J. Pabrėžos, žemaičių kalba turėtų turėti kalbos (ne tarmės) statusą, nes ji esanti labai sena – juk net pirmoji lietuviška knyga parašyta žemaičių kalbos pagrindais, o jos autorius Martynas Mažvydas buvęs tikras žemaitis, dūnininkas nuo Švėkšnos. Žemaitiškos kalbos formavimuisi turėjo įtakos ir garsūs žemaičiai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius bei Simonas Daukantas, o labiausiai – Jurgis Ambroziejus Pabrėža, sukūręs žemaičių bendrinę rašomąją kalbą. Lektorius apgailestavo, jog XIX a. antroje pusėje nei J. A. Pabrėžos, nei Juozo Čiuldos, kito žemaičių kalbininko, parašytos gramatikos nebuvo išspausdintos, kurios galbūt būtų nulėmusios lietuvių bendrinės kalbos formavimą žemaičių tarmės pagrindu. Nors žemaičių tarmė netapo bendrinės lietuvių kalbos pamatas, tačiau profesorius džiaugėsi, jog žemaičių kalbos ir žemaitiško rašto atgimimas prasidėjo 1991 m. balandžio mėnesį Palangoje vykusiame Žemaitijos istorikų, kalbininkų, literatų suvažiavime. Atsirado poreikis įvairiuose Žemaitijos regionuose rašyti žemaičių tarme. J. Pabrėža kartu su profesoriumi Aleksu Girdeniu nutarė suvienodinti žemaitišką rašybą ir 1998 m. sudarė racionalią jos sistemą. Todėl daugelis žemaičių prozininkų ir poetų savo kūrybą jau spausdina žemaitiškai.
Prof. J. Pabrėža pažymėjo, jog Seime yra sudaryta ekspertų grupė dėl žemaičių kalbos statuso įteisinimo. O šiuos 2024-uosius net 13 savivaldybių yra paskelbusios Žemaitiško rašto metais. Žemaičiai ne tik kuria gimtąja tarme, bet ir verčia knygas į žemaičių kalbą. Apie tai, jog Antuano de Sent Egziuperi knygą ,,Mažasis princas“ J. Pabrėža išvertė į žemaičių kalbą, „Šilalės artojas“ jau rašė. Šįkart kalbininkas priminė, jog pagrindinis jo tikslas buvo ypatingą knygos dvasią perteikti per žemaitišką fonetiką, sintaksę, morfologiją ir leksiką.
Ypatingai šmaikščiai profesorius pristatė žemaitišką leksiką. Atrodo, žemaitis atvažiavo pas žemaičius, tačiau suprasti vieniems kitus nebuvo taip paprasta – kliudė skirtingos patarmės. Žemaičių žodžiai įdomūs ir savo dviskaita, ir būtuoju dažniniu laiku (prie veiksmažodžio prideda žodelį ,,liuob“), ir tuo, jog nemėgsta žodžio ,,labai“.
Perfrazuodamas A. de Sent Egziuperi veikėją Mažąjį princą, prof. J. Pabrėža klausytojams linkėjo matyti ir ieškoti širdimi, nes tada ir Lietuva, ir Žemaitija, ir žemaičių kalba gyvuos amžinai.
Kad į renginį atėję moterys ir vyrai neišeitų pabuvę tik klausytojais, plungiškė literatė Adelė Daukantaitė mokė kurti ketureilį. Žemaičių kalbos skambesį dalyviai pajuto ir skambindami medinėmis lazdelėmis ar trindami akmenis vieną į kitą. O paslaptis, kaip surimuoti bei sudėlioti žodžius į posmelį, poetė atskleidė, pasakodama apie žemaitiškos poezijos ypatumus. Užvirė tikros kūrybinės dirbtuvės, mat dalyvavo nemažai poetų iš visos Žemaitijos, tai kiekvienas stengėsi, kad jo žodis būtų kuo skambesnis, žemaitiškesnis ir surimuotas. Visi ketureiliai, gimę „ridikiulių“ kūrybinėse dirbtuvėse, bus paskelbti socialiniame tinkle.
Išklausius prof. J. Pabrėžos paskaitos „Žemaičių kalba, rašysenos ypatumai“ bei pasidarbavus A. Daukantaitės kūrybinėse dirbtuvėse, buvo galima perskaityti ir tai, kas buvo parašyta D. Petkevičienės senelės testamente, kuris ilgai gulėjo sename „ridikiulyje“. Pasirodo, testamentu senolė paliko šneką gimtą prie vaikų ir anūkų stalo...
Renginio metu žemaitiškai poeziją skaitė ir žemaitiškus leidinius pristatė literatai iš Skuodo, Rietavo, Plungės, Varnių, Tauragės, Skaudvilės, Šilalės. O žemaitiškų ketureilių ,,ridikiulių“ susiėjimą vainikavo ištrauka iš triptiko ,,Pakalnučių bažnyčia“, kurį teatralizavo Upynos kultūros namų ,,Damų trio“ (vadovė R. Gužauskienė). Per poeziją, judesį, dekoracijas atlikėjos perteikė pačias svarbiausias mums vertybes: tikėjimą, kalbos mokėjimą, kelią, vedantį į namus, nuoširdaus žodžio svarbą... Be to, solistė, autorinių dainų kūrėja ir atlikėja R. Gužaukienė džiugino ir savo sukurtomis žemaitiškomis dainomis, kurios sulašėjo į susirinkusiųjų širdis.
„Kaip po atlaidų“, – kalbėjo žmonės, išeidami sekmadienio pavakarę iš Upynos kultūros namų.
Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ
AUTORĖS nuotr.
