Gyvenimo misija – padėti žmonėms nepamesti savęs

„Kiek metų bepraeitų, Šilalė visada bus mano namais – ta vieta, kur esu įaugusi šeimos šaknimis“, – taip sako Tauragės pakraštyje, Norkaičių kaime, jau aštuonerius metus gyvenanti ir Tradicinių amatų bei etnokultūros cent­rui vadovaujanti Jurgita  Brazauskienė. Pajūryje, iš kur kilusios net kelios jos šeimos kartos, artimuosius dažnai lan­kanti Jurgita tikina, jog vien nuo minties, kad grįžta namo, jos širdis pradeda greičiau plakti. 

Gyvenimas parvedė arčiau gimtinės

Jurgita – gyvenimo mėtyta ir vėtyta, kaip pati sako, pasiutmergė. Su mama iš Šilalės ji išvyko būdama dešimties. Gyveno Plateliuose, paskui Salantuose prie Kretingos, kur gerai išmoko žemaitiškai. O vidurinę baigė Skuode. Svarstė tapti policijos pareigūne, bet draugė­ dirbo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės  Skuodo pėstininkų kuopoje, tad Jurgita apsidžiaugė sužinojusi, kad ten priima ir paneles. 

„Patikrinimas buvo vienas malonumas – išlaikiau ir fizinio pasirengimo, ir psichologijos testus. Kai paprašė atnešti banko sąskaitos nume­rį, pradėjau kvatotis, nesitikėjau, kad už tokį malonu­mą dar ir pinigus moka. Ka­riuomenėje man buvo labai gerai. Daug laiko leisdavome­ gamtoje, o aš iš prigimties esu­ gamtos žmogus. Man patiko disciplina, nors negaliu pakęsti jokių taisyklių. Buvau eilinė karė, bet išmokau daug – ir kulkosvaidžiu šaudyti, ir pirmąją pagalbą suteikti, tapau šaule gelbėtoja. Kokių buvo įmanomų kursų, į visus važiavau. Gavau net grandies vado laipsnį, po šešių metų tarnybos man suteikė apdovanojimą – medalį už gerą tarnybą. Norėjau net į misiją Afganistane važiuoti, bet sutuoktinis prieštaravo“, – pasakoja Jurgita.

Po šešių metų Lietuvos kariuomenėje supratusi, kad be aukštojo išsilavinimo tarnyboje nebekils, nusprendė išeiti. Dirbo net bandelių kepėja: išmoko formuoti batonus, kepti duoną. Visa tai duoda naudos ir dabar, bet maistą gaminti jai nepatiko – iškentė tik keturis mėnesius. Tačiau laiko veltui neleido. Įstojo į Klaipėdos universitetą, baigė psichologijos studijas. Gyvendama Klaipėdoje ir sugalvojo, jog reikia arčiau gimtinės nusipirkti kokią nors trobelę – mieste likti nenorėjo. 

„Dūriau pirštu į skelbimą ir pasakiau,­ kad tame name mes gyvensim. Vy­ras,­ grynas klaipėdiškis, nusistebėjo,­ bet jau aštuoni metai kaip esame Nor­kaičiuose“, – apie painius savo gyvenimo kelius pasakoja Jurgita.

Septynių mėnesių kelionė per trobas

Įsikūrusi Norkaičiuose, Jurgita dvejus metus augino sūnų. Buvę dėstytojai siuntė įvairiausius darbo pasiūlymus, nes Tauragės mokyklose verkiant reikėjo psichologų, bet tokio darbo ji nenorėjo. Kai atsirado laisva vieta Norkaičių tradicinių amatų centre, buvusi vadovė pasiūlė nunešti dokumentus. Pakviesta pokalbio, J. Brazauskienė išgirdo, kad centrui reikia žmogaus, kuris iš tiesų norėtų tą darbą dirbti.

„Kai paklausė, kokios mano vizijos, prisipažinau, kad turėsiu mokytis, o tobulėsiu dirbdama. Neslėpiau, jog puoselėti tradicijas man labai patinka. Nuo vaikystės žavėdavo senos, negyvenamos trobos. Atsimenu, kaip po jas landžiodavau, apžiūrinėdavau senus daiktus, nuo jų grožio man širdis pradėdavo greičiau plakti, akyse kaupdavosi ašaros. Nežinau, kodėl man taip nuo vaikystės būdavo. Šeimoje švęsdavome tradicines šventes, gamindavome senų laikų patiekalus, žinojome prietarus, bet nieko tokio labai etninio nepuoselėjome. O mane ypatingai traukė ir žavėjo folkloras, liaudies dainos“, – tikina Jurgita.

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre ji dirba jau septinti metai. Šią vasarą su Jurgita susipažino ir šilališkiai, Dionizo Poškos muziejuje aplankę parodą „Bobutės raštų pynė“. Bijotų vasaros festivalio dienomis parke vėjas kedeno tarp medžių iškabintus senuosius divonus, o muziejaus klėtyje įsikūrė audiniais bei siuviniais išpuoštas bobutės kambarėlis. Jame J. Brazauskienė šimtus kartų vis naujiems lankytojams pasakojo senojo kaimo istorijas. Visas jas Jurgita išgirdo ir į širdį susidėjo septynis mėnesius per atostogas, savaitgaliais, švenčių dienomis eidama per Tauragės, Šilalės, net Jurbarko ir Raseinių rajonų kaimus. Aplankiusi 27, J. Brazauskienė surinko duomenis apie 100 audėjų, iš kurių 30 gimė ir gyveno Norkaičiuose.

Širdį užkabino skaudžios istorijos

Bene smagiausia kelionė buvusi­ į Dapkiškės kaimą šalia Pajūrio, pas ba­bą Oną Jonelienę.

„Tada ir sužinojau, kad audė jos mama, mano probabė (prosenelė) Ona Rudienė. Turiu du labai gražius jos nuaustus divonus. Probabė buvo bitininkė, tai dabar jau žinau, kodėl ir aš noriu bites laikyti ir jas laikau“,– prisipažįsta Jurgita, kuriai kelionė per Šilalės krašto kaimus – Upyną, Iždonus, Genius ir kitus padėjo suprasti savo pomėgius bei norus. 

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro vadovė neslepia, kad iki tol jokio potraukio senoviniams tekstilės gaminiams nejautė, o austą divoną buvo mačiusi tik močiutės vežime, kai arkliais į turgų veždavo parduoti paršiukus. Bet divonai patys braute įsibrovė į Jurgitos gyvenimą. 

„2019 m. žmonės į centrą pradėjo­ nešti austinius divonus. Sakydavo, kad nenori mesti lauk, gal kam panaudosim. Krovėm į krūvas, nešdavausi­ namo skalbti, džiovindavau lauke. Pa­mačiusi  vėjo kedenamus audinius, Pa­g­ramančio regioninio parko kultūrologė Lina Misiulytė pasiūlė surengti parodą. Tada nutariau kaime paieškoti daugiau ir įvairesnių divonų. Pradėjau eiti per Norkaičius, žiūriu, jog tų divonų žmonės turi nemažai. Lina pasiūlė surinkti 513 divonų Tauragės gimtadienio šventei“, – sumanymą rinkti divonus prisimena J. Brazauskienė.

Tais 2019 m. ji galvojo, kad, eidama per kaimų trobas, turės smagią atostogų pramogą, pabendraus ir geriau susipažins su žmonėmis. Bet kiekvienoje troboje išgirsdavo daugybę istorijų apie audėjas, jų gyvenimus. Tos istorijos, pasak Jurgitos, buvo labai jautrios, skaudžios, dažnai priverčiančios nubraukti ašarą, o jas pasakojantys audėjų artimieji paskleisdavo tiek daug šilumos, tiek grožio, kad jos paliesdavo pačius giliausius širdies kampelius. 

Ne be reikalo daug ir sunkiai dirbo

Divonų projektas baigėsi, bet jie vis dar tebenešami į Norkaičių tradicinių amatų centrą. Trys didžiulės skrynios jau prikrautos gražiausių audinių, keliuose sąsiuviniuose surašytos istorijos laukia, kol bus suguldytos į knygą apie Tauragės krašto audėjas. Jurgita sako, kad tai bus jos gyvenimo misija. 

„Man labai rūpi, kad mūsų senoliai Aukštybėse džiaugtųsi, jog ne be  reika­lo šitaip daug vargo, sunkiai gyveno ir mums paskutinį kąsnį atidavė, kad šiandien čia sėdėtume. Anie verti nors kokio paminavojimo ir prisiminimo. Nieko tos mūsų babos be reikalo nedarė. Jų austų divonų raštai parėję iš labai senų Baltų laikų. Protu nesuvokiama, kaip žmogus su kelias pedalais juos sukūrė. Tie patys raštai atsikartoja šiaudiniuose soduose, juostose. Turiu šimtamečių divonų, kurie yra  išausti iš gryno lino, jų nei kandys ėda, nei kinivarpos, o tai juk natūralus pluoštas. Vilną sukapoja į skutus, o divonai puikiausiai laikosi, jiems nieko neatsitinka. Ne be reikalo sakoma, jog divonai amžini – žmonės ir gulėjo ant jų, ir apsiklojo, ir visus drabužius iš tų audinių siūdavo“,– stebisi J. Brazauskienė.   

Jurgitai sekasi įtraukti kaimo gyventojus į tradicinių amatų ir etnokultūros veiklą. Bet labiausiai ji džiaugiasi, kad, pabuvę vienoje ar kitoje edukacijoje, tradicinėje šventėje, dauguma patys savo noru sugrįžta, ateina netoliese gyvenantys vaikai.

„Man svarbu, kad mes nepamestume savęs. Vaikai labai greitai susiurbia šviežia informaciją, jei jiems pateiki per žaidimą, jumorą, kitaip nei pamokoje. Jie pareina namo ir pasakoja, kad per Adventą miške žila moteris vaidenasi, jei vyrai mišką kerta. Nesu profesionalė, bet gal ne be reikalo dirbu“,– sako Jurgita, profesionaliausios etnokultūrinės veiklos pavyzdžiu laikanti Šilalės kultūros centrą.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.