Spalvotų švenčių ir drąsių eksperimentų

Artėja Kalėdos – pati didžiausia metų šventė, kuri džiugina kone visus. Gal yra koks vienas kitas „Grinčas“, bet vis tiek dauguma žmonių šią šventę „adaptuoja“ pagal poreikį. Kai kam tai labai religinė ir tikėjimu grįsta, kai kam linksma, kai kam labai šeimyniška. Man asmeniškai didesnė šventė yra Kūčios – manau, kad tai lemia vaikystės įpročiai. Sovietiniais metais niekas neturėjo lais­vadienių, kad galėtų švęsti Kalėdas, bet Kūčių vakarienė, esu įsitikinusi, būdavo kiekvienų, ku­riems jos yra svarbi lietuvybės dalis, namuose. 

Dar prisimename, kaip tą vakarą šeimos susirinkdavo dažniausiai pas kaimuose gyvenančius tėvus, užsidangstydavo langus užuolaidomis, papuošdavo Kalėdų eglutę ir prasidėdavo grožio, šilumos, paslaptingumo ir rimties vakaras, pasibaigdavęs vaikų žaidimais, spėjimais, burtais ir Kalėdų ryto laukimu. Gerai, jei jis sutapdavo su savaitgaliu ir nereikdavo skubėti į mokyklą – tada šventė tęsdavosi, ant stalo keliaudavo garuojantys skanumynai iš močiutės krosnies. Bet tokių sutapimų nebuvo dažnai, todėl Kalėdų pietų tradiciją kuriame palyginti neseniai. Dabar, kai galime turėti visko, ko tik geidžiame, sukurti šventę namuose nėra sudėtinga. Netgi gal kiek sudėtingiau darosi nepadauginti, nes akys raibsta nuo pasiūlos, o laiko išsigryninti, pagalvoti, ko norime ir kas mums patinka, neretai pritrūksta. 

Taigi kaip kukliai, bet skoningai pasiruošti didžiausioms metų šventėms, kad jos būtų jaukios, ramios ir šiltos? Kokie deriniai atrodo kalėdiškiausi? Ži­noma, dažniausiai sakome, jog žali ir raudoni. Lyg ir logiška – žalia eglutė atneša savo spalvą, o raudoni obuoliukai ar putino uogos, raudonųjų serbentų drebučiai – akcentai, kurie džiugina žiemą. Beje, prie šio spalvinio įsivaizdavimo greičiausiai prisidėjo ir „kokakolinis“ Santa Klausas bei sovietinis „diedas morozas“... Tad galbūt dėl pastarosios priežasties vis daugiau namų yra linkę grįžti prie aukso geltonumo, kuris anksčiau spindėdavo šiaudų soduose ir paukšteliuose, pagamintuose iš geltonų javų. Pilkšvas ir rasose išbalęs linas dabar transformuojasi į kokybiškus lininius audinius ir sidabrą. Ir dėl gausaus pasirinkimo, bei, mano nuomone, vis platėjančios šypsenos mūsų šalies žmonių veiduose, skonio, estetikos pajūčio atgaivinimo, pasisėmimo idėjų ir grožio iš sovietmečio nenukankintų šalių mūsų šventės įgauna spalvų. Jau beveik niekas nebesistebi, kai Kalėdų stalas yra dengiamas rausvais akcentais arba kai dominuoja geltona ar net mėlyna spalvos.

Kokie pagrindiniai akcentai, renkantis šventinį stalo dekorą? Jei labai gerai jaučiate spalvas, atspalvius, turite puikų skonį, nėra jokių taisyklių. Šventės tam ir yra, kad dominuotų „noriu ir man patinka“. Bet jei šiek tiek abejojate ar nesulaukiate įvertinimo, eikite saugesniu keliu: pasirinkite 2–3 spalvas, kurias derinsite ant stalo. Tarkime, jei pasirinkote tradicines raudoną ir žalią, tai ir aksesuarus derinkite panašius. Nusprendžiate, kokius įrankius rinksitės – sidabro ar aukso spalvos – ir varijuojate. Jei įrankiai geltoni, gali būti taurės „auksiniu“ krašteliu, tiks „auksinė“ žvakidė, žvakė, kalėdinis žaisliukas. O servetėlės, kalėdiniai suvenyrai ar net uogelės ant eglės šakos – dominuojančių žalios ir raudonos spalvos. Tada stalas atrodys harmoningai ir šventiškai. 

Kalėdoms labai tinka puokštės su vis­žaliais ir spygliuočiais augalais, kuriuos galima derinti su bet kokiais gyvais žiedais – nesvarbu, ar tai putino uogos, ar meilenio žiedai, ar tik besikalantis baltas hiacintas.

Jei šeimoje yra vaikų, puikiai dera žaidybiniai elementai – elniukai, nameliai, kalėdiniai autobusiukai, popierinė balerina ir pan.

Niekada neprašausite, jei pasirinksite indus bei stalo aksesuarus Kalėdų tematika. Žinoma, dauguma žmonių yra labai praktiški ir nenori kaupti teminių indų, tačiau jie yra labai svarbūs vaikams. Juk visi prisiminimai ateina iš vaikystės, ir jei tėvai galvoja apie tai, jie pasistengs, jog šventinis stalas giliai įstrigtų atminty. Kalėdiniai indai dažnai būna dekoruoti vaikiškais piešinukais, o jie tikrai sužadina vaikų smalsumą ir sukelia teigiamas emocijas. Suaugusiems nieko neatsitiks, jei, kurdami šventę vaikams, ir patys sugrįšime į savo vaikystę. Vaikai greitai užauga ir tada jau nebelieka to kalėdinio džiugesio, kuris pripildo šventę krykštavimų ir džiaugsmo šūksnių bei plėšomo dovanų popieriaus garso, palydimo cypavimų. Todėl derinys su pasakų herojais dekoruota lėkšte, tokia pat servetėle ar puodeliu  – smagi atrakcija namuose, kuriuose yra vaikų ir anūkų.

„Pasislinkę“ metų laikai retai kada benudažo šventes baltai, todėl spalvos ant Kalėdų stalo – sveikintinas dalykas. Kai aplink pilka, ryškesnė spalva Kalėdų rytą gali nudžiuginti taip pat, kaip iškritęs sniegas. Labiau rekomenduojama rinktis pastelines, nes tokios minkštos ir švelnios Kalėdos sužadins pačius švelniausius jausmus. O pavargusiems nuo įtampos, bėgimo ir reikalų, tai gali būti puiki terapija. 

Aš pati esu mėlynos spalvos mylėtoja, net sa­vo indų ir tekstilės bei aksesuarų parduotuvėlę pavadinau „Gražu net mėlyna“. Mėlyna spalva yra pakankamai universali, gali būti derinama tiek su auksu, tiek su sidabru. Mėlynos ir sidab­rinės spalvos derinys bus griežtesnis ir šaltesnis, labiau kviečiantis į kompaniją baltus akcentus, o mėlyna su auksu atrodo linksmiau ir žaismingiau.

Tinka Kalėdų stalui ir ruda spalva, nors daug kam gali pasirodyti neįprastai. Bet jos yra visokiausių atspalvių – nuo švelnutėlės balintos kakavos, riešuto rudumo iki sodraus tamsaus šokolado. Tikras atradimas – rudos ir mėlynos derinys. Jis niekada nebus nei nuobodus, nei neįdomus. Visada galima varijuoti, kurios spalvos norisi daugiau. O prie rudos bei mėlynos priderinus auksą ir sidabrą gauname skirtingas nuotaikas.

Jei stalą dengiame staltiese, ji irgi turi būti arba kalėdiška, arba derančių spalvų. Visada universalu balta. Beje, nors su vienspalve staltiese viskas daug paprasčiau, bet tai nereiškia, kad ji privaloma. Gražiai marginta staltiesė gali būti išsigelbėjimas, jei namuose yra tik balti indai. O kad stalas atrodytų dar subtiliau, rekomenduojama naudoti dideles ir mažesnes lėkštes. Dailiai atrodo polėkštės ir padėkliukai, ant kurių statomos lėkštės. Būtinas atributas – medvilninės servetėlės, kurias svečiai ar šventės dalyviai ne tik panaudos pagal paskirtį, pasidėdami jas ant kelių, bet jos ypatingai puoš stalą. Jas galima lankstyti arba tiesiog pertraukti per servetėlių žiedą ir tokį žaismingą derinuką padėti ant stalo ar lėkštės. 

Dar vienas pageidautinas dalykas – žvakės ir žvakidės. Jei stalas nėra didelis, aukštų žvakidžių nepristatysime, bet mažos žvakutės tikrai sukurs jaukumą. Jei jos dar bus komponuojamos kartu su šventinėmis gėlių kompozicijomis, stalas atrodys tikrai puikiai ir skoningai.

Na ir netikėčiausi dekoro elementai – eglutės žaisliukai, kurie nebūtinai turi kaboti ant jos, nes puikiai tinka ir ant stalo, kad žvilgėtų ir primintų, jog susirinkome džiaugtis ir švęsti!

Kristina MACELYTĖ

AUTORĖS nuotr.