Būties vieta – Girdiškė

Girdiškės parapijoje nuaidėjo palaimintosios Mergelės Marijos Snieginės atlaidai. Ką jie ir Girdiškė reiškia vietiniams Vitai ir Edmundui, vilnietei Ievai?

„Nuo mažens Snieginės atlaidai asocijuojasi su bažnyčios grindų plovimu, puošimu, dvasiniu pakylėjimu“, - sako Vita. 

„Man tai visų pirma atlaidai“, - teigia Edmundas.

Vilnietei Ievai Girdiškė - giminių, kilmės kraštas.

Nuo senų laikų į atlaidus žmonės suvažiuodavo su arkliais, atlikdavo bažnytines apeigas, aplankydavo kapus, o tada, susėdę būreliais ant žolės, valgydavo, kalbėdavosi, kai kas čia pat sulaukdavo ir šokių vakaro.

Sovietmečiu dažną atlaidų sekmadienį nenutrūkdavo kolūkio javapjūtės darbai ir, skirdami žmonių minias, per miestelio centrą braudavosi grūdų pakrauti sunkvežimiai. Tačiau, nepaisant to, atlaidai tuomet pasižymėdavo žmonių gausa, o šventoriuje, pagal dabartinius apibūdinimus, galėjai matyti verslumo užuomazgų. Tiesa, milicininkai tuos privačius prekybininkus, kuriuos įvardindavo spekuliantais, uoliai gaudydavo...Vietos gyventojų kiemuose netrūkdavo vaišių, tauriųjų bei  netauriųjų gėrimų ir turbūt retas kuris tada laikydavosi dietos. O kai saulutė nusileisdavo už Paežerio kalnų, į senuosius kultūros namus plūstelėdavo minios žmonių.

Čia romantiški susitikimai, pasivaikščiojimai po rugpjūčio žvaigždėmis, šokiai, prisiminimai, ką veikei nuo praėjusios vasaros, išsiskyrimai. Kaip taisyklė, apie antrą valandą nakties tarp maišytos liaudies dėl įvairių priežasčių prasidėdavo masinės muštynės, kuomet galėjai išgirsti miestelio skanduotę ,,girdiškiniai ar visi, atamanas kur esi?“. Vietiniai būdavo gerai pasiruošę, traukdavo iš slėptuvių grandines, kuolus, tad neretai tapdavo kovų be taisyklių nugalėtojais. Duodavosi atsakančiai, dažnai pasitaikydavo net ir sunkių kūno sužalojimų. Va tada tuometinės milicijos šioje vietoje paprastai nebūdavo. Kaip ir nukentėjusiųjų skundų.

Po 1990-ųjų Nepriklausomybės, atsiradus masiniam automobilizmui, kartais atrodo, jog žmonės sulaksto ir greitai išlaksto automobiliais, todėl tradiciniai atlaidai neatsiveria skubantiems. Laimei, pastaruoju metu pamažu grįžtama prie senųjų papročių. Veiklūs ir jauni parapijos, bendruomenės  lyderiai, padedami savivaldybės bei rėmėjų, realizuoja dvasines, kultūrines, sportines programas. Vis labiau pastebimas simpatiniais ryšiais grįstas bendruomeniškumo jausmas, emocinis užtaisas. Gana ryški to iliustracija - atsisveikinimas parapijos kunigu Eduardu Steponavičiumi, kuriam plojo visa visuomenė.

Gyvenimas tęsiasi. Atrastas bandonijomis atliekamas Girdiškės maršas ir prisiminta idėja ,,Investuok Girdiškėje“. Juk nuo senų laikų Girdiškės jaunimas svajojo, kad vieną dieną Girdiškė taptų miesteliu. Turint omenyje patogią geografinę padėtį, patrauklias apylinkes, gausybę emigravusių gyventojų galbūt ir galimas grįžtamasis procesas. Pasvarstykime, kas būtų, jei bent 50 veiklių žmonių pradėtų čia statyti namus ir kurti gyvenimą. Išdygtų naujas reemigrantų kvartalas. Čia pat atsirastų atitinkama infrastruktūra: vaikų darželis, mokykla, sporto aikštynas. Vakarietiška patirtis atneštų naujus socialinius, ekonominius santykius bei galbūt nustelbtų niurzgimą, jog „kiti kažko nepadaro“. Šį projektą pastebėjusi Vyriausybė galbūt suprastų, kad žmonės neprasigyveno iš  nuolat didinamų minimalių atlyginimų ir dotuotų 50 procentų gyvenamųjų statybos kaime kaštų. Su tradicijos užnugariu kaimas taptų naujomis tautos šaknimis...

Pesimistams lieka tik retorika. Tačiau klausimas, ar šitokios idėjos ne per daug ekstremalios, daugiau nei banalus...

Arūnas MIKALAUSKAS

Armino BUKALTO nuotr.

Girdiškės krepšinio komanda