Gyvenimo pynė

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyve­nimo pynė“ II dalies „Pamario metai“.

„Tegu žmonės skaito ir prisimena mūsų visų praeitį“, – sako autorius.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16)

Pirmosios gyvenimo pamokos

Ištvėrę karo negandas, į Pamario kraštą suvažiavo šeimos iš Šilalės, Tauragės, Raseinių, Jurbarko ir kitų Lietuvos rajonų. Ištuštėjusią Juknaičių valsčiaus teritoriją, kuriai priklausė ir Okslindžių kaimas, užpildė Mitkų, Anusių, Šilinskų, Eglynų, Surdokų, Grigaičių, Pocių, Sakalauskų, Petrylų, Šimkevičių, Kuzmarskių, Nausėdų, Norvilų, Stasinų, Ramanauskų ir dar daugelis kitų mažažemių valstiečių šeimų, pradėjusių kurti naują gyvenimą.

Tarp naujakurių užsimezgė kaimyniški santykiai, pagrįsti geranoriškumu ir santarve. Vie­ni kitus lankydavo ne tik ko­kio nors reikalo verčiami – at­eidavo ir pasižmonėti, pasidalinti nugirstomis naujienomis.

Prasidėjus sunkesniems darbams ūkiuose – šienapjūtei, ru­giapjūtei ar javų kūlimui, be pa­galbos iš šalies sunku išsiversti, todėl tokiu metu kaimynai stengdavosi vieni kitiems padėti. Po talkų šeimininkai surengdavo pabaigtuves. Nors sta­lai būdavo kuklūs, bet dainos skambėdavo iki paryčių. Kai ka­da talkininkai prie pabaigtuvių stalo užtraukdavo ir kokią nors draudžiamą patriotinę dainą, pavyzdžiui, „Palinko liepos šalia kelio,/ Pravirko motina sena./ Sūneli, Tėvynė tave šaukia,/Ir vėl bus laisva Lietuva...“ 

Netrukus duris atvėrė ir Okslindžių pradžios mokykla. Į ją ėjome kaip į mokslo šventovę, nors ten tebuvo tik viena didelė krosnimis šildoma patalpa ir vienas mokytojas. Keletą metų čia mokytojavo Želvytė, vėliau ją pakeitė prūsų kilmės mokytojas Pietaris. 

Nors negailestingasis laikas į preitį nusinešė ištisus dešimt­mečius, mokyk­loje išmoktas pir­mąsias gyvenimo pamokas prisimenu dažnai, apie vieną – sąžiningumo pamoką – norėčiau papasakoti ir Jums, mieli skaitytojai. Šią istoriją ne kartą yra girdėję mano vaikai ir anūkai.

Kartą po pamokų, eidamas iš klasės, pamačiau ant mokytojo stalo paišelį (pieštuką), kurio vienas galas buvo kruopščiai nusmailintas iki pat tamsios kaip anglis šerdies, išlindusios pro rau­dona blizgančia spalva dažytą medinį apdarą. Palietęs jį, pajutau kažkokį dar nepatirtą jaudulį ir malonų kvapą. Spurdėjo noras pieštuką pasiimti, ir nepajutau, kaip gražus daiktas atsidūrė mano medinukėje. 

Iš mokyklos skubėjau namo kupinas svajonių rašyti ne grafitinėje lentelėje, o kvepiančiu paišeliu popieriaus lape. Bet, kaip bebūtų gaila, mano svajonėms išsipildyti nebuvo lemta. Mama, pamačiusi mano rankose svetimą daiktą, paklausė: „Sūneli, iš kur gavai?“ 

Nedrąsiai pralemenau, kad radau mokykloje ant moky­tojo stalo. Mama pažiūrėjo į ma­ne aštriu, širdį veriančiu žvilgsniu, išgėdino ir pasakė:

„Kaip tu, sūneli, galėjai paimti svetimą daiktą, tai juk vagystė! Niekada daugiau taip nedaryk, negalima imti svetimo. Rytoj pat paišelį nunešk į mokyk­lą ir padėk į tą pačią vietą, iš kur paėmei“. 

Stovėjau nuleidęs galvą prieš susijaudinusią mamą ir iš gėdos neturėjau kur akių dėti. Supratau, kad pasielgiau netinkamai ir tokiu elgesiu įskaudinau ne tik ją, bet ir mokytoją Pietarį. 

Mama mano poelgį pavadino vagyste, kokia gėda! Jos žodžiai nedavė man ramybės nei dieną, nei naktį, vis galvojau, ką pasakys gerasis mokytojas Pietaris. Kaip į mane pažiūrės klasės draugai? Gal vagimi išvadins? 

Taip besikankindamas sulau­kiau ryto. Į mokyklą ruošiausi prislėgta nuotaika. Visą kelią ėjau drąsindamas save, kad kuo greičiau atsikratyčiau to ne­lemto pieštuko. Ir dar sau pasižadėjau padaryti taip, kaip lie­pė mama.

Vos peržengęs mokyklos slenkstį, prisėlinau prie mokytojo stalo ir drebančia ranka padėjau pieštuką. Mokytojas Pietaris pastebėjo mano susijaudinimą, priėjo ir, paglostęs galvą, pasakė: „Juozuk, gali pasiimti pieštuką, aš tau jį dovanoju“. 

Stovėjau prieš mokytoją išraudęs, nuleidęs galvą, nežinojau nė ką daryti ar sakyti, tik pasikūkčiodamas praleme­nau: „Aš, mokytojau, nenorėjau, aš... Ačiū, mokytojau...“

Net šiandien, po daugybės metų, negaliu perteikti to jausmo, to palengvėjimo, kurį patyriau, išgirdęs paprastus, šiltus ir jautrią vaiko sielą guodžiančius mokytojo žodžius. Pasijutau lyg jis būtų sunkiausią akmenį nuritęs nuo mano vaikiškos širdelės, ir pasižadėjau daugiau tokios sunkios naštos nebeužsikrauti. 

Pasibaigus pamokoms, namo skubėjau pasišokinėdamas iš džiaugsmo. Buvo linksma, kad medinukėje nešuosi mokytojo do­vanotą mano labai trokštamą paišelį, ir kad padariau taip, kaip liepė mama.

Ši kaimo mokykloje vaikystėje išmok­ta sąžinin­gumo pamoka lyg moralinė kelrodė žvaigždė lydėjo mane visą gyvenimą.

Mokytojas Pietaris dažnai lan­ky­da­vosi šeimose, užsukdavo ir pas mano tėvus pasišnekėti, pažiūrėti, kaip daugiavaikė šeima gyvena, aptarti vaikų mokymosi ir elgesio. Tėvai laukdavo mokytojo, pagarbiai jį priimdavo ir atidžiai išklausydavo jo patarimų ar pastabų.

Ne tik tėvai, bet ir mes, mokiniai, mylėjome bei gerbėme savo mokytoją. Kai reikėdavo ką nors padaryti, likdavome po pamokų: supjaudavome, suskaldydavome ir į stirtą sukraudavome malkas, tvarkėme mokyklos aplinką, sodinome medelius bei vaiskrūmius, valėme patalpas. Visa tai darėme ne kieno nors verčiami, bet iš pagarbos mokytojui ir didelio noro pabūti mokykloje su draugais bei kartu pasimokyti. Galima sakyti, jog mokykla Okslindžių vaikams buvo ant­rieji namai.

Šiandien negaliu pamiršti tų pirmųjų gyvenimo pamokų, išmoktų nedidelėje kaimo mokyklėlėje, ir vis galvoju – kodėl? Gal tai yra paprasčiausia nostalgija, būdinga mano amžiaus žmonėms? Bet kai pamąstau giliau, suvokiu, kad šioje paprastoje pokario kaimo mokykloje buvo kažkas daugiau, nei išmokyti vaikus skaityti, rašyti ar skaičiuoti. 

Okslindžių pradžios mokyk­lo­je dvel­kė paprastumu ir nuoširdumu. Ne­prisimenu, jog čia būtų buvę patyčių ar pasišaipymų. Jeigu kuriam nors vaikui mokslai sekėsi blogiau, mokytojas Pietaris ir gabesni mokiniai stengėsi nuoširdžiai padėti. Jeigu kuris nors pietums neatsinešdavo duonos riekės ar lašinių, kiti jam savo kasnį pakišdavo, o jeigu kuris į mokyk­lą ateidavo apsirengęs prasčiau ar apsiavęs klumpėmis, niekas nekreipdavo dėmesio ir nesišaipydavo. 

Ir kai stebiu šokant lietuvių tautinį šokį „Klumpakojį“, visuomet grįžtu į pokario kaimą. Medinių ar pusiau medinių klumpių, tvarkingai išrikiuotų mokyklos prieangyje prie sienos, vaizdas iki šiol neišblėso iš mano atminties... Anuomet dažnas kaimo žmogus jas avėjo. Klumpių buvo galima užsisakyti pas klumpadirbį arba pasidaryti pačiam iš alksnio ar gluosnio medienos. Ne kartą esu stebėjęs savo tėvą, palinkusį prie varstoto ir mums klumpeles betašantį. 

Vaikai, tarp jų – ir šių eilučių autorius, avėdami klumpes, kasdien į mokyklą ar iš jos sukardavo po keletą kilometrų. Prisiminus tokias keliones šaltą žiemą ar ankstyvą pavasarį, dabar šiurpas apima. Bet apie pavėžėjimus tuomet nebuvo nė kalbos: arklių reikėjo ūkio darbuose, o „geltonųjų autobusiukų“ dar ir svajonėse nebuvo...

Okslindžių pradžios mokyk­loje ir namuose išmoktos pirmosios gyvenimo pamokos turėjo didelės reikšmės, brandinant vertybes, kurios išugdė darbš­tumą, padorumą, sąžiningumą ir pagarbą žmogui. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš E. ANUSAITĖS albumo

(Bus daugiau)